VORAS IR ČIURLYS

Tris kartus voras buvo ištempęs tarp medžių savo sidabrinį voratinklį, ir kas kartas, praskrisdamas pačia pažeme, patyčininkas čiurlys sparnu nudrėksdavo jo tinklą.

—    Kodėl tu trukdai man dirbti? – pasipiktinęs tarė voras.– Argi aš tau užkliūvu?

—    Tai kad tu įsikūnijusi klasta! – sučiulbėjo atsakydamas čiurlys.– O tavo nematomas voratinklis – mirtini spęstai vabzdžiams.

—    Argi tau, brolau, dera šitaip kalbėti,– nusistebėjo voras.– Kuo gi tu geresnis už mane? Ištisas dienas lakioji išžiojęs snapą ir čiumpi kur tik pasiekdamas tuos pačius musulėlius, dėl kurių čia dabar taip graudiniesi. Tu juos gaudai nelyginant žaisdamas. O aš plušu iš visų jėgų, verpiu plonus siūlus ir pinu iš jų nėrinius. O atpildas už stropumą ir dorą triūsą – grobis, įkliuvęs į tinklus.

Dažnas linkęs pasmerkti kitą, į pasaulį žiūrėdamas tik iš savo varpinės.