Vanduo
linksmai pliuškeno gimtojoje jūros stichijoje. Bet kartą jam šovė į galvą
pašėlusi mintis pasiekti patį dangų.
Jis
kreipėsi pagalbos į ugnį. Savo karšta liepsna ji pavertė vandenį smulkiausiais
šilto garo lašelyčiais, kurie pasirodė esą lengvesni už orą.
Garas
kaipmat ėmė veržtis aukštyn ir pasiekė toliausius bei šalčiausius oro
sluoksnius. Atsidūrę
aukščiau debesų, garo lašelyčiai taip sustiro, kad danties ant danties
nebepataikė. Norėdami apšilti, jie smarkiai susiglaudė ir, pasidarę daug
sunkesni už orą, čia pat krito į žemę kaip paprastas lietus.
Apimtas
puikybės, vanduo iškilo ligi dangaus, bet buvo iš ten išvarytas. Ištroškusi
žemė sugėrė lietų iki paskutinio lašo. Ir vanduo dar ilgai turėjo kęsti bausmę
po žeme, kol vėl galėjo grįžti j jūrų platumas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą