TEISINGUMAS

—    Nėra teisybės pasaulyje! – gailiai sucypė pelė, per stebuklą išsprūdusi iš žebenkšties nagų.

—    Kiek dar reikės kęsti neteisybę!  – pasipiktinusi sušuko žebenkštis, vos spėjusi nuo katės įsprukti į siaurą uoksą.

—                  Gyvenimo nebėra per tą savivalę! – miauktelėjo katė, šokdama ant aukštos tvoros ir neramiai dirsčiodama į apačioje vambrijantį kiemsargį šunį.

—    Nurimkit, bičiuliai! – tarė išmintinga pelėda, tupėdama narvelyje valstiečio kieme. – Jūsų nusiskundimai gyvenimu turi dalelę teisybės. Bet nejaugi teisybė tik kurio vieno iš jūsų?

Po šitų žodžių pelė pažvelgė iš urvelio, žebenkštis iškišo snukutį iš uokso, katė patogiau įsitaisė ant tvoros, o šuo pritūpė.

—    Teisingumas, – toliau šnekėjo pelėda, – yra aukščiausias gamtos įstatymas, palaikantis tarp visų žemės gyventojų protingą sandorą. Tam išmintingam įstatymui paklūsta visi žvėrys, paukščiai, žuvys ir net vabzdžiai. Žiūrėkite, kaip darniai gyvena ir triūsia bičių avilys.

Pelėda iš tikrųjų buvo teisi. Kam nors kartą yra tekę matyti avilį, tas žino, jog ten neribotą valdžią turi bičių motinėlė, išmintingai viską tvarkanti ir gausios bičių šeimos nariams teisingai paskirstanti pareigas. Vienų bičių svarbiausias rūpestis  – rinkti nektarą iš žiedų, kitų  – triūsti prie korių; vienos sergi avilį, nugena besarmates vapsvas ir kamanes, kitos tuo tarpu žiūri švaros. Yra bičių, kurios privalo globoti motinėlę, nesitraukdamos nuo jos nė per žingsnį. Kai valdovė pasensta, pačios stipriosios bitės rūpestingai ją nešioja ant savo pečių, o labiausiai patyrusios ir išmanančios ją gydo įvairiausiais vaistais. O jeigu nors viena bitė neatliktų savo priedermių, ji susilauktų neišvengiamos bausmės.

Gamta viską išmintingai numačiusi ir sutvarkiusi, kiekvienas turi dirbti savo darbą; toji išmintis  – aukščiausias gyvenimo teisingumas.