Austrė
be galo be krašto įsimylėjo mėnulį. Kaip užburta ji valandų valandas įsimylėjusiomis akimis žiūrėjo į nakties šviesulį.
Pasaloje
lindįs rajus krabas pastebėjo, jog kas kartas iš debesų išplaukus mėnuliui,
išsižiojėlė austrė atveria savo kriauklę, užmiršus viską pasaulyje. Ir jis
nusprendė ją suėsti.
Vieną
naktį, kai tik užtekėjo mėnulis ir austrė savo papratimu išsižiojusi
įsispitrėjo į jį, krabas sugraibė žnyplėmis akmenuką ir nusitaikęs įmetė į
kriauklę. Mėnesienos mylėtoja norėjo užkirsti savo perlamutrinio būsto duris,
bet buvo per vėlu – vargšelei trukdė įmestasis akmenukas.
Panaši
dalia laukia kiekvieno, nemokančio paslėpti savo asmeniškiausių jausmų.
Svetimoms paslaptims stalgių akių ir ausų visada atsiras.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą