DRUGELIS IR LIEPSNA

Plevendamas per vakaro sutemas ir mėgaudamasis vėsa, puošnus drugelis staiga užmatė toli degantį žiburėlį. Jis tuoj ėmė lėkti į šviesą, o atskridęs ėmė sukti ratus apie pastatytą ant palangės naktinę lempelę ir stebėdamasis ją apžiūrinėti. Gražumas nepažįstamosios!

Pasigėrėjęs kiek širdis geidžia, drugelis nusprendė susipažinti su skaisčia liepsnele ir pažaisti, kaip buvo pratęs žaisti sode su gėlėmis, supdamasis jų žieduose nelyginant sūpuoklėse. Nuplazdenęs truputį į šalį, jis staigiai apsigręžė ir praskrido pro pat lempelę, beveik liesdamas geltoną liepsnos liežuvėlį ir tartum kviesdamas jį pažaisti.

Staiga kažkas jam skaudžiai įgėlė ir mestelėjo aukštyn. Nutūpęs ant palangės prie lempelės, drugelis nustebo, kad neteko vienos letenėlės ir apsvilo sparnų kraštelius.

—     Čia dabar kas?  – nieko nesuprasdamas save klausė drugelis ir nerado atsakymo. Jis jokiu būdu netikėjo, kad toks žavus nekaltas žiburėlis galėjo padaryti jam pikta. Kiek atitokęs nuo sukrėtimo, drugelis vėl pakėlė sparnelius ir plastelėjo į viršų.Apsukęs keletą ratų apie degančią lempelę, jis ramiai nuskrido stačiai j liepsną, ketindamas joje pasisūpuoti, ir kaipmat įkrito į alyvą, kuria mito klastinga ugnelė.

—    Kokia vis dėlto tu žiauri!  – ištarė netekdamas jėgų drugelis.  – Aš tikėjausi sutiksiąs draugą, o įpuoliau į pražūtį. Per vėlai supratau, kokia tu pikta ir pavojinga! Brangiai man kainavo kvaila užgaida pažaisti su tavimi!

—    Vargšas drugeli! – atsakė jam liepsnelė – Argi aš kalta, kad esu ne gėlė, nutvieksta mienesienos, kaip tu buvai naiviai pamanęs! Mano paskirtis – šviesti žmonėms. O kas su ugnimi nemoka tinkamai elgtis, neišvengiamai nudega.