POPIERIUS IR RAŠALAS

Ant rašomojo stalo gulėjo krūvelė vienodų švarių popieriaus lapų. Bet vienas jų kartą pasirodė esąs visas numargintas kableliais, brūkšneliais, kilputėmis, taškeliais... Matyt, kažkas, paėmęs plunksną ir padažęs į rašalą, išrašė lapą žodžiais ir apipiešė paveikslėliais.

– Kam tau reikėjo mane taip negirdėtai pažeminti? – įširdęs paklausė nuskriaustasis lapas ant stalo stovėjusią rašalinę. – Tavo nenuplaunamas rašalas sutepė visą mano baltumą ir amžiams sugadino popierių! Kam aš dabar toks būsiu reikalingas?

– Nesikrimsk! – maloniai atsakė rašalinė. – Tavęs niekas nenorėjo pažeminti ir visai ne sutepė, o tik užrašė, kas buvo reikalinga. Ir dabar tu nebe paprasta popieriaus skiautelė, o raštas. Dabar tu sergsti žmogaus mintį, čia tavo tikrasis pašaukimas ir didžioji vertė.

Geroji rašalinė pasirodė esanti teisi. Kartą, nukuopdamas rašomąjį stalą, žmogus pastebėjo netvarkingai paskleistus nuo laiko pageltusius lapus. Surinko juos ir jau buvo besviedžiąs į liepsnojantį židinį, tik staiga užmatė tą „suteptąjį" lapą. Išmetęs nuo tuščio buvimo sudulkėjusius popierius, šitą lapą žmogus rūpestingai įdėjo į stalčių, norėdamas išsaugoti jį kaip minties vaisių.