LAURAS, MIRTA IR KRIAUŠĖ

Kartą prie senos kerotos pušies sustojo du valstiečiai su kirviais už juostos.

—    Ei, kriauše!  – sušuko lauras.  – Sutik svečius!

O   valstiečiai tuo tarpu, pasispjaudę delnus, stvėrėsi kirvių ir sutartinai stojo kirsti medžio iš pat pašaknų.

—    Tai ko dabar nusvarinai galvelę?  – pašaipiai paklausė mirta. – Kur dingo tavo buvusioji puikybė?

–        Pasibaigė tavo dienelės, kriauše, – nesiliovė lauras. – Dabar tavo laja nebeužstos mums saulės.

Įveikdama skausmą, mirtinai sužeista kriaušė sukaupusi paskutines jėgas sušnabždėjo:

—   Jaučiu – atėjo man galas. Tik veltui judu džiūgaujat. Iš kur jūs, tamsuoliai, žinosit, kad valstiečiai nuneš mane į drožėjo dirbtuvę, ir nagingas meistras išskaptuos iš tvirto mano kamieno gražią statulą.

     Kriaušė neklydo, ir statula išėjo puikiausia. Žmonės be galo žavėjosi jos grožiu, rodė jai pagarbą, puošė laurų vainikais ir mirtų pynėmis. Tokia lauro ir mirtos dalia  – gyventi su nuolat aplaužytomis šakelėmis, kad būtų šlovinami žmogaus rankų kūriniai.