LEONARDAS DA VINČIS – PASAKŲ KŪRĖJAS

Amžinai jaunas ir gražus kaip pavasaris pasakų pasaulis vienodai žavi vaikus ir suaugusius, o jautrus, išmintingas pasakų kūrėjas mums tampa geru bičiuliu. Su vienu iš jų dabar susitinkame pirmą kartą. Jo šlovės garsas ataidi per šimtmečius, nors ir ne pasakos jam pelnė pasaulinį vardą.

Dar mokyklos suole išmokstam su didžiausia pagarba tarti Leonardo da Vinčio vardą, tapusį legendiniu. Ne vienas šimtmetis mus skiria nuo to laiko, kai gyveno ir kūrė didysis italas. Jį pažįstam iš knygų ir filmų, skirtų jo gyvenimui, ir, suprantama, iš nedaugelio mus pasiekusių nemirtingų jo kūrinių – šiuos galima ant pirštų suskaičiuoti, panašiai kaip ir muziejus, kuriuose saugomos tos neįkainojamos vertybės, visos žmonijos turtas ir pasididžiavimas. Kažkas yra kartą pasakęs, jog stovint prieš Leonardo da Vinčio paveikslus, ypatingai lengva alsuoti. Šiems žodžiams pritars kiekvienas, turėjęs laimę nors kartą būti Leningrado Ermitaže ir tyliai pastovėti prieš dvi Leonardo da Vinčio madonas erdvioje salėje. Nors šių dviejų nedidelių paveikslų siužetai religiniai, jie stebina šviesia pasaulėjauta ir didžiu žmogiškumu.

Bet kuo čia dėtos pasakos? Toks klausimas gali kilti kiekvienam skaitytojui, paėmusiam į rankas šią knygą. Jeigu tokia knyga būtų pasirodžiusi Leonardui da Vinčiui gyvam esant, autoriaus amžininkams ji nebūtų sukėlusi jokios nuostabos, nes jie puikiai žinojo, kad garsusis dailininkas geba kaip kūdikis užsimiršęs žavėtis išmone, apdovanotas neišsenkančia kūrybine fantazija, yra patrauklus pasakotojas. Jo sukurtos pasakos bei alegorijos autoriui dar gyvam atnešė ne mažesnį garsą kaip paveikslai. Jis buvo laukiamas svečias, patrauklus pašnekovas kaip paprastam žmogui, taip ir aukštuomenei. Gaudyte gaudomas buvo kiekvienas jo žodis, o jo papasakotos smagios is­torijos ėjo iš lūpų j lūpas, kaip palikimas tėvo buvo perduodamos sūnui, senelio – anūkui. Net ir mūsų laikais Italijos kaimuose tebegyvi kai kurie pasakojimai, seniai tapę liaudies pasakomis, ir retas numano, kad jie sukurti paties Leonardo da Vinčio.

Visa tai pasaulis sužinojo palyginti neseniai. Ir nors laikas žiauriai pasielgė su didžiojo kūrėjo atminimu, vėlesnėms kartoms nepalikdamas net jo kapo, tačiau begalinių karų ir gaisrų ugnis stebuklingu būdu aplenkė neįkainojamus Leonardo da Vinčio rankraščius. Po visą pasaulį išsibarstęs turtingas jo rankraštinis palikimas dabar jau sukauptas į daiktą.

Tai daugiau kaip septyni tūkstančiai lapų, tankiai išmargintų smulkia rašysena. Dabar tikrai žinoma, kad garsusis meistras visą gyvenimą rašė užrašus. Ne, tai nebuvo toks dienoraštis kaip įprasta, tuo labiau kad autorius apie save čia beveik nekalba. Mus pasiekę rankraščiai veikiau atspindi milžinišką darbą, kurį nudirbo skvarbus protas, neturėjęs nė valandėlės atvangos. „Kaip geležis rūdija nenaudojama,– pasakyta tuose užrašuose,– kaip stovintis vanduo ima dvisti, lygiai taip ir žmogaus protas menksta nuo tinginystės ir dykinėjimo."

Leonardas da Vinčis savo užrašytas mintis pavydžiai saugojo nuo svetimos akies ir, matyt, turėjo rimtų priežasčių; kokių – galim tiktai spėlioti. Jis net sugalvojo slaptaraštį, kartais vieną eilutę įrašydavo į kitą, dažnai griebdavosi įmantrių grafinių ženklų ir simbolių. Paprastai rašydavo iš dešinės į kairę, taigi perskaityti galima tik prieš veidrodį. Ne viena tyrinėtojų karta kruopščiai nagrinėja, skaito užšifruotus įrašus, atskleidžia vis naujas šio genijaus daugiašakės veiklos puses ir iš tiesų fantastiškai plačius interesus.

Jis buvo savo amžiaus sūnus – rūstaus ir didaus amžiaus. Tai buvo laikas, kai tūkstantmečiu kurtas tvirtas feodalizmo rūmas su baudžiavine sankloda ir vergišku paklusimu religijai ėmė skeldėti. Tuo metu pradėjo klostytis naujos pasaulėžiūros pamatai ir brendo pasaulinės istorinės reikšmės perversmas. Leonardas da Vinčis buvo ne vien liudytojas, bet ir tikras dalyvis įvykių, atnešusių progresyvias permainas visuomeniniame gyvenime ir sukėlusių lūžį žmonių sąmonėje. Ne veltui Engelsas Leonardą da Vinčį pavadino vienu pirmųjų Renesanso epochos titanų, epochos, kurios bruožas – nenumaldomas pažinimo ir pasaulio užvaldymo troškulys. Pats Leonardo da Vinčio vardas tapo žmogaus genijaus universalumo simboliu.

Leonardas da Vinčis gimė 1452 m. balandžio 15 dieną nedideliame Toskanijos miestuke Vinčyje, glūdinčiame tarp Apeninų kalnų vakarinių atšakų. Jo tėvas buvo pasiturintis notaras, o motina paprasta valstietė.\Gražaus aukštakakčio berniuko, mėgstančio piešimą, lipdybą, muziką, matematiką, reti gabumai stebino plačią apylinkę, ir vietos valstiečiai kartkartėmis kreipdavosi į garbųjį Pjerą da Vinčį prašydami, kad jo sūnus jiems ką nors nupieštų.

Leonardas anksti pajuto potraukį gamtai. Kartais, užmiršęs triukšmingus berniukų žaidimus, jis nepailsdamas klajodavo po apylinkės laukus ir miškus, laipiojo po kalnus, klausydamasis nepažįstamų žemės balsų ir stengdamasis įminti akmenų, augalų ir žvėrių gyvenimo paslaptis. Dar vaikas būdamas suprato, kad į tiesą veda statūs laiptai, o pažinimo kelias begalinis. „Išmintis – patyrimo dukra",– mėgdavęs jis sakyti, o vėliau į užrašų knygelę, su kuria niekad nesiskirdavo, įrašė tokius žodžius: „Jaunystėje stenkis įgyti tai, kas metams bėgant tau galėtų padengti senatvės daromą nuostolį. Atmink, kad senatvės penas – išmintis, ir, kol esi jaunas, taip gyvenk, kad tavo senatvė nebūtų alkana".

Turėdamas 11 ar 12 melų, jis persikėlė su tėvu į Florenciją, kuri tais laikais garsėjo ne vien smarkiai augančia pramone, amatais, klestinčiais bankais ir prekyba, bet buvo ir vienas iš šviesiausių pasaulio kultūros centrų. Tas garsus miestas, plačiai išsiskleidęs žaliose abiejų Arno krantų kalvose, apstulbino jaunąjį Leonardą savo santūriu grožiu, rūmų ir šventovių didybe, daugiabalsiu aikščių triukšmu, pavėsingų sodų ir parkų žaluma. Jo nustebusioms akims atsivėrė kūrybos ir drąsaus minties polėkio pasaulis. Visam laikui jis išsaugos švelnų prieraišumą Florencijai, didžiuodamasis pasirašinės savo darbus: „Leonardas Florentietis“, tartum pabrėždamas ištikimybę paveldėtoms florentiškosios kultūros tradicijoms.

Tėvas atidavė berniuką į mokslus pas savo bičiulį Verokją, žinomą tapytoją ir skulptorių. Jo dirbtuvė teisėtai buvo laikoma geriausia dailės mokykla mieste, ir ją baigė nemažai talentingų meistrų. Garsusis dailininkas didžiai įvertino puikius savo mokinio gabumus, o kartą jam net pavedė užbaigti savo paveikslą „Kristaus krikštas", dabar esantį Uficių galerijoje Florencijoje. Jaunasis dailininkas kairėje paveikslo pusėje pirmame plane nutapė klūpantį angelą-jaunikaitį auksinėmis garbanomis. Jau šioje figūroje galima pastebėti tai, ką nauja įneš Leonardas da Vinčis į pasaulinę tapybą,– poetiškumą ir harmoniją. Jeigu tikėsim biografais, Verokjas, išvydęs savo mokinio darbą, buvęs taip sukrėstas jo meistriškumo, kad davęs įžadą nebeimti j rankas teptuko.

Ne vien tapyba buvo užvaldžiusi Leonardo da Vinčio mintis ir širdį, nors 1480 metais jis jau turėjo savo dirbtuvę ir negalėjo apsiginti nuo užsakovų. Tuo laikotarpiu jis suartėjo su daugeliu Florencijos mokslininkų. Ypač artimai susibičiuliavo su matematiku ir mechaniku dėl Poco Toskaneliu, kuris kreipėsi laišku į Kolumbą pirmosios jo ekspedicijos išvakarėse, išdėstė savo pažiūras ir mokslinius apskaičiavimus, patvirtinusius nuomonę, jog Vakaruose esama dar nežinomų žemių.

Savo menu pasiekęs visuotinį pripažinimą ir pavydėtiną laisvę, Leonardas da Vinčis pasinėrė į mokslus. Jis atmetė kaip nepriimtiną daugia­metį patyrimą viduramžių mokslininkų, praradusių tikėjimą realiu, jutiminiu pasauliu, ir patraukė dar niekieno nepramintu, savo keliu. Sunku rasti gamtos ir tiksliuosius mokslus, ku rių istorija nebūtų susijusi su jo vardu, kur jis nebūtų taręs naujo žodžio ar padaręs drąsių prielaidų, kurias vėliau patvirtino kiti įžymūs protai. Matematika ir mechanika, fizika ir astronomija, chemija ir geologija, geografija ir botanika, anatomija ir fiziologija – viskas vienodai domino jo skvarbų protą. Jis svajojo sukurti grandiozinę enciklopedinę sistemą „Gamtos dalykai", kuri apimtų visatą. Tačiau šis darbas pasirodė neįveikiamas netgi tokiam titanui, koks buvo Leonardas da Vinčis, nors jis ir yra sakęs: „Joks darbas manęs nenuvar­gina, nes pati gamta mane sukūrė tokį". Per savo gyvenimą jam pavyko susisteminti tik atskirų pažinimo šakų gausią medžiagą.

Leonardas da Vinčis bandė jėgas architektūroje, kurdamas drąsius miestų statybos planus; jis patobulino verpimo ratelį, tekinimo stakles ir kitus mechanizmus. Būdamas Venecijoje, susidomėjo povandeninio laivo idėja ir bemaž ją įgyvendino.

Galingas jo protas nesitenkino žeme, jį viliojo visatos erdvės. Leonardas da Vinčis kruopščiai studijavo paukščių skrydžio dėsnius, parašė specialų traktatą ir paliko savo išrasto sklandymo aparato brėžinius. Neatsitiktinai priešais Fiumičino tarptautinio aerouosto Romoje pastatą iškilusi didinga Leonardo da Vinčio statula – juk jis pirmasis išradėjas, ėmęsis praktiškai įgyvendinti amžiną žmonių svajonę skraidyti.

Teisybė, Leonardas da Vinčis pats kartais visai menkai vertindavo savo darbus: „aš panašus į žmogų, kuris dėl savo neturto atėjo į turgų paskutinis, kai visa, kas geriausia, jau išparduota, o kas liko – visų nučiupinėta ir atmesta į šalį kaip nebetinkama. Bet aš susirinksiu tuos likučius, susikrausiu j krepšį ir pasileisiu per neturtingus kaimus". Metams bėgant jo „krepšys" pilnėjo vis naujomis gė­rybėmis, o jis pats tebėjo savo keliu su per

sunkia našta ant pečių, svajodamas žmones padaryti laisvus ir laimingus.

Nors ir kokia didelė buvo jo, kaip tapytojo, kūrėjo ir erudito, šlovė, Leonardas da Vinčis atkakliai gilino savo žinias ir gyvenimo neįsivaizdavo be nuolatinių tyrinėjimų, sakydamas jog „kiekvienas, kuris imasi darbo, neturėda­mas reikiamų žinių, yra nelyginant jūreivis, išplaukęs į jūrą be vairo ir kompaso¹¹.

Leonardo da Vinčio amžininkai peikiamai žiūrėjo į jo mokslo bandymus, laikė tai įnoriu, prikišdavo meistrui, jog tas užmiršęs tapybos interesus. Tačiau tai nebuvo atsimetimas nuo dailės, o esmingai įsisąmonintas poreikis „algebra patikrinti harmoniją**, noras menui įkvėpti naujos gyvybės ir jį praturtinti tobulesnėmis raiškos priemonėmis. Pavyzdžiui, tyrinėdamas optiką, šviesos atspindėjimo ir lūžio dėsnius, Leonardas da Vinčis įsisavino švelnios tapybos manierą, pagrįstą prislopintų tonų gretinimu, sukūrė vadinamąjį „miglotų šviesšešė- lių“ metodą (sfumato), suteikusį nepakartojamo poetiškumo ir harmonijos jo šedevrams „Džokonda“ ir „Madona uolose". „Tapybos mokslu" jis pavadino savo veikalą, pabrėždamas paveiksluose atkurtos realybės objektyvų pobūdį.

Tačiau amžininkams daug kuo šis žmogus buvo nesuprantamas ir paslaptingas kaip ir mąsli šypsena jo Džokondos lūpose, pasidariusi savo meto simboliu. Norisi pridurti, kad ta šypsena, sukėlusi nemažai spėlionių ir prielaidų titanui, koks buvo Leonardas da Vinčis, nors jis ir yra sakęs: „Joks darbas manęs nenuvargina, nes pati gamta mane sukūrė tokį". Per savo gyvenimą jam pavyko susisteminti tik atskirų pažinimo šakų gausią medžiagą.

Leonardas da Vinčis bandė jėgas architektūroje, kurdamas drąsius miestų statybos planus; jis patobulino verpimo ratelį, tekinimo stakles ir kitus mechanizmus. Būdamas Venecijoje, susidomėjo povandeninio laivo idėja ir bemaž ją įgyvendino.

Galingas jo protas nesitenkino žeme, jį viliojo visatos erdvės. Leonardas da Vinčis kruopščiai studijavo paukščių skrydžio dėsnius, parašė specialų traktatą ir paliko savo išrasto sklandymo aparato brėžinius. Neatsitiktinai priešais Fiumičino tarptautinio aerouosto Romoje pastatą iškilusi didinga Leonardo da Vinčio statula – juk jis pirmasis išradėjas, ėmęsis praktiškai įgyvendinti amžiną žmonių svajonę skraidyti.

Teisybė, Leonardas da Vinčis pats kartais visai menkai vertindavo savo darbus: aš panašus į žmogų, kuris dėl savo neturto atėjo į turgų paskutinis, kai visa, kas geriausia, jau išparduota, o kas liko – visų nučiupinėta ir atmesta į šalį kaip nebetinkama. Bet aš susirinksiu tuos likučius, susikrausiu į krepšį ir pasileisiu per neturtingus kaimus". Metams bėgant jo „krepšys" pilnėjo vis naujomis gėrybėmis, o jis pats tebėjo savo keliu su per sunkia našta ant pečių, svajodamas žmones padaryti laisvus ir laimingus.

Nors ir kokia didelė buvo jo, kaip tapytojo, kūrėjo ir erudito, šlovė, Leonardas da Vinčis atkakliai gilino savo žinias ir gyvenimo neįsivaizdavo be nuolatinių tyrinėjimų, sakydamas jog „kiekvienas, kuris imasi darbo, neturėdamas reikiamų žinių, yra nelyginant jūreivis, išplaukęs į jūrą be vairo ir kompaso.

Leonardo da Vinčio amžininkai peikiamai žiūrėjo į jo mokslo bandymus, laikė tai įnoriu, prikišdavo meistrui, jog tas užmiršęs tapybos interesus. Tačiau tai nebuvo atsimetimas nuo dailės, o esmingai įsisąmonintas poreikis „algebra patikrinti harmoniją**, noras menui įkvėpti naujos gyvybės ir jį praturtinti tobulesnėmis raiškos priemonėmis. Pavyzdžiui, tyrinėdamas optiką, šviesos atspindėjimo ir lūžio dėsnius, Leonardas da Vinčis įsisavino švelnios tapybos manierą, pagrįstą prislopintų tonų gretinimu, sukūrė vadinamąjį „miglotų šviesšešė- lių“ metodą (sfumato), suteikusį nepakartojamo poetiškumo ir harmonijos jo šedevrams „Džokonda“ ir „Madona uolose**. „Tapybos mokslu** jis pavadino savo veikalą, pabrėždamas paveiksluose atkurtos realybės objektyvų pobūdį.

Tačiau amžininkams daug kuo šis žmogus buvo nesuprantamas ir paslaptingas kaip ir mąsli šypsena jo Džokondos lūpose, pasidariusi savo meto simboliu. Norisi pridurti, kad ta šypsena, sukėlusi nemažai spėlionių ir prielaidų, stebėtinai panaši į jo paties šypseną vėlyvojo periodo Turino autoportrete.) Leonardas da Vinčis kaip niekas kitas mokėjo įžvelgti ir įvertinti gyvenime tai, ko kiti nepastebėjo, o savo meno kūriniuose perdavė tokią vidinių būsenų įvairovę, jog ir lakiausia vaizduotė kartais pasijunta bejėgė įminti jo užmintas mįsles.

Pats Leonardas da Vinčis aplinkinių negniuždydavo proto pranašumu, mielai dalijosi patirtimi ir žiniomis, nes iš prigimties buvo dosnus ir kilniaširdis. Stebėtinai taktiškas bei malonus, pakantus trūkumams, jis mokėjo atleisti skriaudas, nors kartais ir skaudžiai jas išgyvendavo. žmones traukė prie jo lyg prie kokio burtininko, stulbinančio ir kerinčio dvasios galiomis bei grožiu. Ir išvaizdos jis buvo tikrai gražios: aukštas, dailaus stoto, taisyklingų bruožų veidas su garbanota rusva barzda. Vos tik jis pasirodydavo gatvėje, lydimas nuolatinės mokinių bei gerbėjų svitos, pabirdavo pro vartus žmonės, norėdami iš arčiau pasižiūrėti į tą didų vyrą. Jis buvo taip garbinamas, kad daugelis mėgdžiojo jo drabužių kirpimą, eigastį, kalbėseną. Leonardas da Vinčis prigimties buvo apdovanotas milžiniška jėga, lengvai galėdavo lankstyti pasagas ir geležies virbus. Nebuvo jam lygaus fechtuotojo, užsėdęs sutramdydavo aikštingiausią žirgą. Jis puikiai skambino liutnia ir bičiulių ratelyje mėgo improvizuoti, kurdavo muziką savo sonetams ir madrigalams, kurie, deja, neišliko. Jam prabilus kiti iškart nutildavo ir klausydavosi kerinčio jo balso. Matyt, ne veltui jis buvo vadinamas saldžiabalsiu Orfėjum.

Leonardo da Vinčio likimas, iš pradžių toks palankus, galiausiai susiklostė tragiškai. Baigiantis XV amžiui virš Italijos susitelkė audros debesys, pranašaujantys artėjančias nelaimes ir sukrėtimus. Pasibaigė šlovingoji istorija laisvų miestų-komunų, kurie buvo naujos pasaulėžiūros ir religijos pančių nebevaržomo meno lopšys. Respublikas visur pakeitė despotiška tironų valdžia. 1453 metais kritus Konstantinopoliui, buvo smarkiai pakirstas taikios prekybos ir amatų plėtojimasis stambiuosiuose Italijos miestuose. Lemiamas smūgis, po kurio jie ir nebeatsigavo, buvo Naujojo Pasaulio atradimas, nes svarbiausieji prekybos keliai iš Viduržemio jūros persikėlė į Atlantą. Tarpusavio karų draskoma Italija neilgai trukus tapo gardžiu kąsniu svetimšaliams užkariautojams.

Išsigelbėjimą iš kraštą užgriuvusių nelaimių Leonardas da Vinčis matė liaudies jėgų suvienijime. Savo įsitikinimus ir tikėjimą liaudimi, kaip savo likimo lėmėja, jis įkvėptai išreiškė freskoje „Paskutinė vakarienė", kuri yra Šventos Marijos Maloningosios vienuolyno, esančio netoli Milano, valgomajame. Nepaisydamas tradicinio šios scenos traktavimo kaip krikščioniško romumo pavyzdžio, didysis kūrėjas realistas čia rūsčiai pasmerkė išdavystę. Jam buvo nepriimtina romaus atlaidumo idėja sunkių išbandymų, tautos nelaimių metais, kai paperkami dų, stebėtinai panaši į jo paties šypseną vėlyvojo periodo Turino autoportrete.) Leonardas da Vinčis kaip niekas kitas mokėjo įžvelgti ir įvertinti gyvenime tai, ko kiti nepastebėjo, o savo meno kūriniuose perdavė tokią vidinių būsenų įvairovę, jog ir lakiausia vaizduotė kartais pasijunta bejėgė įminti jo užmintas mįsles.

Pats Leonardas da Vinčis aplinkinių negniuždydavo proto pranašumu, mielai dalijosi patirtimi ir žiniomis, nes iš prigimties buvo dosnus ir kilniaširdis. Stebėtinai taktiškas bei malonus, pakantus trūkumams, jis mokėjo atleisti skriaudas, nors kartais ir skaudžiai jas išgyvendavo. žmones traukė prie jo lyg prie kokio burtininko, stulbinančio ir kerinčio dvasios galiomis bei grožiu. Ir išvaizdos jis buvo tikrai gražios: aukštas, dailaus stoto, taisyklingų bruožų veidas su garbanota rusva barzda. Vos tik jis pasirodydavo gatvėje, lydimas nuolatinės mokinių bei gerbėjų svitos, pabirdavo pro vartus žmonės, norėdami iš arčiau pasižiūrėti į tą didų vyrą. Jis buvo taip garbinamas, kad daugelis mėgdžiojo jo drabužių kirpimą, eigastį, kalbėseną. Leonardas da Vinčis prigimties buvo apdovanotas milžiniška jėga, lengvai galėdavo lankstyti pasagas ir geležies virbus. Nebuvo jam lygaus fechtuotojo, užsėdęs sutramdydavo aikštingiausią žirgą. Jis puikiai skambino liutnia ir bičiulių ratelyje mėgo improvizuoti, kurdavo muziką savo sonetams ir madrigalams, kurie, deja, neišliko. Jam prabilus kiti iškart nutildavo ir klausydavosi kerinčio jo balso. Matyt, ne veltui jis buvo vadinamas saldžiabalsiu Orfėjum.

Leonardo da Vinčio likimas, iš pradžių toks palankus, galiausiai susiklostė tragiškai. Baigiantis XV amžiui virš Italijos susitelkė audros debesys, pranašaujantys artėjančias nelaimes ir sukrėtimus. Pasibaigė šlovingoji istorija laisvų miestų-komunų, kurie buvo naujos pasaulėžiūros ir religijos pančių nebevaržomo meno lopšys. Respublikas visur pakeitė despotiška tironų valdžia. 1453 metais kritus Konstantinopoliui, buvo smarkiai pakirstas taikios prekybos ir amatų plėtojimasis stambiuosiuose Italijos miestuose. Lemiamas smūgis, po kurio jie ir nebeatsigavo, buvo Naujojo Pasaulio atradimas, nes svarbiausieji prekybos keliai iš Viduržemio jūros persikėlė į Atlantą. Tarpu­savio karų draskoma Italija neilgai trukus tapo gardžiu kąsniu svetimšaliams užkariautojams.

Išsigelbėjimą iš kraštą užgriuvusių nelaimių Leonardas da Vinčis matė liaudies jėgų suvienijime. Savo įsitikinimus ir tikėjimą liaudimi, kaip savo likimo lėmėja, jis įkvėptai išreiškė freskoje „Paskutinė vakarienė", kuri yra Šventos Marijos Maloningosios vienuolyno, esančio netoli Milano, valgomajame. Nepaisydamas tradicinio šios scenos traktavimo kaip krikščioniško romumo pavyzdžio, didysis kūrėjas realistas čia rūsčiai pasmerkė išdavystę. Jam buvo nepriimtina romaus atlaidumo idėja sunkių išbandymų, tautos nelaimių metais, kai paperkami valdovai už trisdešimtį sidabrinių pardavinėjo nacionalinius interesus.

Leonardo da Vinčio idealai susiformavo visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo bangos, iš­kilusios Italijoje Renesanso laikais, viršūnėje. Jis stengėsi pasitelkti meną ir mokslą žmonių laimei kurti, bet jam pačiam buvo lemta išvysti, kaip dūžta jo šviesiosios viltys. Nusiminimo ir skausmo slegiamas, jis buvo priverstas klajoti po pasaulį ir veltui ieškoti, kad kas suprastų ir paremtų grandiozinius jo sumanymus, o gyvenimo saulėlydyje rado prieglobstį svetur, Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I pilyje.

Tačiau ir kaip blaškomas likimo, Leonardas da Vinčis niekada neišsižadėjo savo įsitikinimų. Tarpais net gali atrodyti, jog ne jis savo menu ir žiniomis tarnavo šio pasaulio galingiesiems, o jie visi stengėsi pasitarnauti didžiajam kūrėjui, įgyti jo palankumą. Nors ir kokie dosnūs jie buvo, Leonardas da Vinčis slopo pragaištingoje dvaro intrigų, paskalų, pavydo, pataikavimo atmosferoje. Kai jam pasi­darydavo ypatingai nyku, užsisklęsdavo ir išliedavo gėlą sąsiuvinių puslapiuose.

Didžiais darbais Leonardas da Vinčis nesusikrovė turtų, nors nepatyrė ir skurdo. Labiau už viską jis vertino laisvę ir tyrą sąžinę. Jis brangino praėjusių metų atminimą; saugojo savo piešinius ir rankraščius, labai mylėjo paveikslą „Džokonda“ ir nesiskyrė su juo beveik ligi mirties, vis dar jį šlifavo, stengdamasis pasiekti klasikinio išbaigtumo ir tobulumo. Iš neseniai Madride aptiktų rankraščių sužinota, kad Leonardas da Vinčis brangino savo biblioteką, turėjusią per šimtą tomų, kilnodamasis kartu gabeno ir knygas, laisvomis valandomis skaitydavo labiausiai vertinamus autorius. Šlovei ir turtams jis buvo abejingas, su panieka atsiliepdavo apie pinigus, kurie daugeliui užtemdo tikrąsias gyvenimo vertybes. „Turtuolis kad ir kaip išgarsėtų gyvendamas,– rašė jis,– su mirtim pranyksta be pėdsako. Kur kas didesnę šlovę žmogui atneša protas ir talentas negu jo susikrauti lobiai. Daugybė filosofų atstūmė niekingąjį auksą, nenorėdami juo teptis."

Kaip tikras pranašas Leonardas da Vinčis dar tik brėkštant XVI amžiui pramatė, kiek neapsakomų nelaimių ir kančių žmonėms atneš gryno išskaičiavimo ir pinigų viešpatija. „Fantastinėse pranašystėse“, ir dabar nepraradusiose aktualumo, jis smerkia aukso valdžią, ją vaizduodamas žiauria pabaisa, kuri nevengia „jokio nusikaltimo, niekšybės, išdavystės. Ji siundys žmogų prieš žmogų, sės nesantaiką, pavydą ir žiaurumą. O, siaubingas žvėrie!"

Leonardas da Vinčis buvo peržengęs šešiasdešimt metų, kai apsigyveno Klu pilyje netoli Prancūzijos miesto Ambuazo, kur buvo viena karaliaus rezidencijų. Sprendžiant iš vėlyvojo autoportreto, jis tada atrodė ne pagal amžių senas – klajonių ir kartėlio metai paliko pėdsaką. Tik akyse, kaip ir anksčiau, švietė giedra ir rami išmintis. Nors jį buvo ištikęs paralyžius ir nebejudėjo dešinė ranka, jis vis tebekūrė. Sis darbštuolis, kaip ir kadaise, keldavosi su pirmaisiais saulės spinduliais ir sėsdavo prie darbo stalo erdvioje menėje su paauksuotu plafonu, dideliu židiniu ir aukštais langais, už kurių plytėjo parkas ir vienodai gurgėjo Luara.

Jis mirė giedrą pavasario dieną, 1519 m. gegužės 2 d. Mačiusiųjų liudijimu, „visa jo esybė buvo taurios išminties įsikūnijimas". Savo paskutiniąją valandą Leonardas da Vinčis pasitiko narsiai ir oriai, tarytum patvirtindamas vieną pastarųjų savo sąsiuvinio įrašų: „Kaip diena, praleista išmintingai ir darbščiai, mus apdovanoja tykiu miegu, lygiai taip ir dorai nugyventas gyvenimas mums dovanoja ramią mirtį". O dar kartą prisimenam šiuos didžiojo žmogaus žodžius, skaitydami jo jaudinančią, kupiną giedro liūdesio legendą „Gulbė".

Prieš kokią dešimtį metų Leonardo da Vinčio pasakos ir legendos, daugiau kaip šimtas įvairių kūrinėlių, pirmąkart išvydo dienos šviesą atskiro leidinio pavidalu. Įsidėmėtina, kad šį gerą darbą padarė seniausia Florencijos leidykla „Džunti", kadaise naudojusis Leonardo da Vinčio tėvo, Pjero da Vinčio, notarinės kontoros paslaugomis. Šiandien ir mūsų skaitytojams atsirado galimybė susipažinti su šiais kūriniais.

Pasakos, legendos, smagios istorijėlės, sudėtos į šią knygą, nėra vienodos. Kai kuriose autoriaus mintis išreikšta nepaprastai aiškiai bei išsamiai, o kitos yra nelyginant piešinėliai iš natūros, būsimo „paveikslo" eskizas, ir čia mums pasitaiko maloni proga žvilgtelėti į didžiojo kūrėjo laboratoriją. Knygos visuma atskleidžia Leonardo da Vinčio, kaip pasakų ir alegorijų kūrėjo, savitumą.

Jo žingsnis į pasakų pasaulį nebuvo atsitiktinis. Tai visos jo minčių sanklodos, tyrinėjimų ir kryptingų interesų išdava.

„Menu, kartą pabudau savo lopšyje,– rašo jis atsiminimuose.– Man pasirodė, kad didelė paukštė sparnu pravėrė mano burną ir paglostė plunksnomis lūpas". Jei šis trumpas Leonardo da Vinčio įrašas nebūtų buvęs pirmasis jo kūdikystės atsiminimas, būtų galima jį laikyti kokios stebuklinės pasakos įžanga. Bet šioje knygoje beveik nepasitaiko stebuklų nei burtų, o su tradicinėmis pasakomis ją sieja vien jos herojai – žvėrys, paukščiai, žuvys, vabzdžiai, augalai, akmenys bei kiti negyvi daiktai, turintys kalbos dovaną ir sugebėjimą vertinti savo bei kitų poelgius, kurie nėmaž nesiskiria nuo žmonių poelgių.

Nors Leonardas da Vinčis aplinkui matė daug blogio, bjaurasties, žiaurumo ir neteisybės, bet į gyvūnų pasaulį savo kartėlio jis neperkelia. Jo pasakose net plėšrieji žvėrys bei paukščiai būna jautrūs bejėgiams ir bedaliams. Tikru kilnumu padvelkia iš tokių kūrinių, kaip „Šakalas ir dagiliukai", „Kilnumas", „Liūtas ir ėriukas". O drauge autorius nekenčia klastingų vorų, angių, krabų ir kitų padarų, kurie mas pažvelgti j vidų, bet nepamačiau nieko daugiau, tik juodžiausią tamsą. Tada mane apėmė prieštaringi jausmai: atsivėrusios bedugnės šiurpi baimė ir nepergalimas noras rasti kokį nors stebuklą begalinėje jos gilybėje".

Matome, kaip proto smalsumas ir žinių troškimas šiame žmoguje derinosi su pojūčiu, jog kai kurios pasaulio sandaros mįslės neįmenamos, ir tada reali gamta jo vaizduotėje susiklosto į fantastinius, pasakiškus pavidalus. Toks požiūris į pasaulį įkvėpė ne tik kurti pasakas, legendas bei „fantastines pranašystes". Jis ryšku ir daugybėje jo piešinių, kurie yra nelyginant grafinis pokalbis su gamta. Greta dailiausių jaunikaičių ir mergelių tuose piešiniuose rasi kirbines atgrasių veidų, kuriuos darko grimasos, sparnuotų drakonų ir pabaisų. Kartais Leonardas da Vinčis pasišaipo iš savo baimės, kaip kad pasakose „Baisus žvėris", „Liūtas ir gaidys", kartais jo fantazija kuria žiauraus basilisko, nemirtingo fenikso ar švelnaus bei ištikimo vienaragio paveikslus. Beje, Rafaelis šią legendą greičiausiai bus girdėjęs iš Leonardo da Vinčio lūpų. Romoje, Borgezės galerijoje, yra nutapytas įstabus portretas mergelės, ant kelių laikančios mažytį vienaragį – skaistybės, tyrumo simbolį.

Pasakų liaudiška išmintis, įdomumas ir demokratizmas patraukė Leonardą da Vinčį. Jos buvo jam tikra paspirtis, ieškant slapto raktelio į mįslingąjį „urvą“, kurį jis norėjo nutvieksti proto šviesa ir atspėti gamtos paslaptis.

Italų literatūroje Leonardas da Vinčis užima reikšmingą vietą, o jo pasakos ir legendos yra savitas reiškinys Renesanso epochos kultūroje. Jis pats niekad nesiekė rašytojo laurų, kukliai sakydamasis „neišmanąs literatūros". Tačiau ilgus metus jis sudarinėjo aiškinamąjį toskaniečių tarmės, kurios pagrindu susiformavusi literatūrinė italų kalba, žodyną. Savo mintis dėstydamas, Leonardas da Vinčis nesinaudojo išlavinta lotynų kalba, kaip kad tais laikais buvo pratę daryti eruditai. Jis labai vertino vaizdingą valstiečių šnektą ir, ne per daug paisydamas rašybos, su meile rinko taiklius žodžius bei posakius.

Savo pasakas Leonardas da Vinčis ėmė iš gyvenimo – to „didžiojo mokytojo, iš kurio randa ko pasimokyti net rašytojai".

Aleksandras Machovas 

Iš knygos „Leonardas da Vinčis, Pasakos, legendos, alegorijos“, 1986