RIEŠUTMEDIS IR GUOBA

Riešutmedis išdidus lingavo šakas, berte nubertas dar neprinokusiais riešutais.

Pakėlęs akis, jis su nuostaba pamatė, kad šalia išaugęs medis su tiršta laja, bet ant jo šakų ničnieko nėra – vieni lapai.

—   Kas tau leido užstoti saulę ir trukdyti mano riešutams kaupti brandą? – rūsčiai paklausė riešutmedis.– Atsakyk! Kas tu toks?

—   Aš guoba,– droviai ir pagarbiai atsakė kaimynė.

—   Ak tu guoba, lapais apsigobus,– pamėgdžiojo nepatenkintas riešutmedis.– O kur tavo vaisiai? Ar tau ne gėda tuščiai augti ir kitiems kliudyti? Na palauk! Greitai pribręs mano riešutai, nukris į juodę žemę ir pradės augti. Tada mes drauge tave suvarysim į ožio ragą.

Ir iš tikrųjų riešutai užaugo puikiausi – visi kaip vienas. Bet kartą ėjo pro šalį kareiviai. Užmatę riešutmedį, godžiai supuolė prie jo, nudraskė visus riešutus ir aplaužė šakas.

Širdingoji guoba užjaučiamai pažvelgė į pritilusį kaimyną.

—   Vargšas riešutmedi! Be reikalo tu pranašavai man galą, o nenujautei, kad paties laukia skaudi dalia. Tavęs man dvigubai gaila, nes nukentėjai pats dėl savo vaisių.

Riešutmedis dar ilgai skurdo gydydamasis žaizdas, o geroji guoba toliau augo niekam nelinkėdama pikto nei pavydėdama.