Gavęs kartą smarkų
skiltuvo smūgį, titnagas pasipiktinęs paklausė skriaudiką:
—
Ko dabar taip šoki ant manęs? Aš
tavęs nė pažint nepažįstu. Matyt, būsi mane su kuo kitu supainiojęs. Būk
malonus, duok ramybę mano šonams. Aš niekam nedarau nieko pikta.
—
Neširsk be reikalo, bičiuli, –
šypsodamasis atsakė jam skiltuvas. – Jeigu turėsi valandėlę kantrybės, greitai
patirsi, kokį stebuklą aš iš tavęs išgausiu.
Šiuos žodžius
girdėdamas, titnagas nurimo ir ėmė kantriai kęsti skiltuvo kirčius. Ir
galiausiai tas iš jo išskėlė ugnį, mokančią daryti tikrus stebuklus. Taip
titnagui pelnytai buvo atlyginta už kantrybę.
Ši pasaka tiems, kuriems
pradžioje nesiseka mokslas. Bet jeigu prisisemsi kantrybės ir būsi uolus, tai pasėtoji
žinių sėkla neabejotinai išleis gražius želmenis. Mokslo šaknys karčios, užtat
vaisiai saldūs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą