LIEPSNA

Daugiau kaip mėnesį stiklių dirbtuvėje virė darbas, ir didžiulėje krosnyje negeso ugnis nei dieną, nei naktį. Daug gražių dirbinių sukūrė miklios rankos meistrų, kurie savo kvapu suteikdavo lydyto stiklo masei nuostabiausias formas.

Kartą šėlstanti krosnyje ugnis pastebėjo kažkurio meistro užmirštą degančią žvakę, įstatytą į masyvią bronzos žvakidę. Ugnį tuoj užvaldė nenugalimas troškimas praryti menką žvakės liepsnelę.

Ir štai iš po nuodėgulio šnypšdama išsprūdo mėlyna liepsna. Šastelėjusi į šalį ir išsilenkusi dūmtraukio, ji prasmuko pro siaurą krosniadangtės plyšį, šoko prie netoliese stovėjusios žvakės ir puolė ją godžiai ryti.

Besotė liepsna akimoju prarijo trapią žvakę. Bet, nenorėdama žūti drauge, bandė sugrįžti į gimtąją stichiją. Tačiau kad ir kaip šaukėsi savo seserų iš degančios krosnies pagalbos, kad ir kaip plakėsi, rangėsi agonijoje, niekaip neįstengė ištrūkti iš kibaus sutirpusio vaško glėbio.

Šaukdama, verkdama ir piktai šnypšdama, liepsna galiausiai užtroško ir pavirto aitriu dūmu.

O krosnyje dar ilgai spragsėjo malkos, šaudydamos spalvotas žiežirbas, sutartinai ir linksmai šoko raudoni liepsnos liežuviai.