VIKŠRAS

Prigludęs prie lapelio, vikšras susidomėjęs žiūrėjo, kaip kiti vabzdžiai dainuoja, šoka, šokinėja, eina lenkčių, skraido... Viskas aplinkui judėjo mirgėjo. O tik jis vienas, vargšelis, neturėjo balso, nemokėjo nei bėgti, nei skristi.

Jis įstengė tik per didžiausią vargą pašliaužti. Ir vikšrui, nerangiai (persliuogiančiam nuo lapo ant lapo, dingodavosi, kad jau keliaująs aplink žemę.

Ir vis tiek jis nesiskundė savo likimu ir niekam nepavydėjo suprasdamas, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Va jam, vikšrui, reikėjo išmokti verpti plonas šilko gijas ir paskui iš jų susisukti tvirtą namelį – kokoną.

Daug nešnekėdamas, vikšras rimtai kibo į darbą ir, atėjus laikui, pasijuto nuo galvos iki kojų esąs šiltame kokone.

—   O kas toliau? – paklausė jis, savo buveinėje atskirtas nuo viso pasaulio.

—   Viskam ateina laikas! – pasigirdo atsakymas.– Turėk truputį kantrybės ir pamatysi.

Kai atėjo laikas ir jis nubudo, jau nebebuvo tas pats nejudrus vikšras. Vikriai išsilaisvinęs iš kokono, jis nustebęs pamatė užaugusius dailius sparnelius, gausiai išmargintus ryškiomis spalvomis. Linksmai plastelėjęs sparneliais, jis pakilo lyg pūkas nuo lapo ir ištirpo melsvoje ūkanoje.