VAIKŲ DĖKINGUMAS

Vieną rytą du seni kukučiai, patelė ir patinas, pajuto, kad jau nebepakils iš lizdo. Tankus valkius užtraukė jiems akis, nors danguje nesimatė nė debesėlio ir diena žadėjo būti saulėta. Bet jie abu regėjo vien tirštas miglas, o jokio daikto įžiūrėti negalėjo. Jie buvo seni ir bejėgiai. Jų sparnų ir uodegos plunksnos buvo nušiurusios ir aplūžinėjusios nelyginant sausos šakelės. Jėgos jų baigė sekti.

Senukai kukučiai nutarė nebekilti iš lizdo ir drauge laukti paskutinės valandos, kuri netruks ateiti.

Bet jie apsiriko, atėjo jų vaikai. Iš pradžių pasirodė vienas sūnus, šiaip sau lėkęs pro šalį. Jis pastebėjo, kad seni tėvai nesveikuoja ir sunku jiems vieniems, ir nuskrido pranešti ki­tiems broliams ir seserims.

Kai susirinko visi jauni kukučiai prie tėvo namų, vienas jų tarė:

—    Iš savo tėvų mes gavom didžiausią, neįkainojamą dovaną – gyvybę. Jie mus išmaitino ir užaugino, negailėdami nei jėgų, nei meilės. O dabar, kai abu serga, nebemato ir nebegali patys pramisti, šventa mūsų pareiga – juos gydyti ir slaugyti!

Po tų žodžių visi kaip vienas stojo prie darbo. Kas tuoj pat ėmė sukti naują, šiltesnį lizdą, kas išlėkė gaudyti musulėlių ir kirminukų, o dar kiti nuskrido į mišką.

Netrukus buvo baigtas naujas lizdas, ir vaikai atsargiai į jj perkėlė senus tėvus. Norėdami sušildyti, jie uždengė senukus savo sparnais, kaip kad perinti paukštė savo kūnu šildo dar neišskilusius paukštyčius. Paskui pagirdė tėvus šaltinio vandeniu, pamaitino ir atsargiai iškedeno susivėlusius pūkus ir senas trapias plunksnas.

Galiausiai parskrido iš miško paskutiniai kukučiai, nešdamiesi snape žolę, gydančią akis. Visi stojo gydyti ligonių stebuklingosios žolės sultimis. Bet šie sveiko pamažu, ir reikėjo didėlės kantrybės, reikėjo nuolat budėti pasikeičiant, kad tėvai nė valandėlės neliktų vieni.

Ir štai išaušo laiminga diena, kai tėvas ir motina atvėrė akis, apsižvalgė ir atpažino visus vaikus. Taip vaikų dėkingumas ir meilė išgydė tėvus, grąžino jiems regėjimą bei stiprybę.