KAŠTONAS IR FIGMEDIS

Kartą kaštonas stebėdamasis žiūrėjo, kaip, įsilipęs į netoli augantį figmedį ir lenkdamas į save jo šakas, žmogus raškė prisirpusias figas. Matyt, figos buvo gardžios, nes ėmė jas kimštis už abiejų žandų, smarkiai darbuodamasis tvirtais dantimis.

—    Ar girdi, kaimyne, – kreipėsi kaštonas į figmedį, peikiamai kraipydamas galvą. – Kuo tu nusidėjai motinai gamtai, kad ji taip tave nuskriaudė? Pažiūrėk, kaip puikiai aš sudėtas! Matai, kaip gerai paslėpti ir apsaugoti skanūs mano vaisiai, – tavieji nė iš tolo negali jiems prilygti. Gamta nešykštėdama jais pasirūpino.

Didžiuoklis kaštonas švelniai pažvelgė į savo vaisius ir šnekėjo toliau:

—    Gamta juos apvilko plonais marškinėliais, paskui papuošė stipriomis liemenėmis su šilko pamušalu. Dar negana, jie suslėpti po tvirtais kevalais – po dygliuotais šarvais. Taigi matys žmogus mano kaštonus kaip savo ausis!

Girdėdamas tokias šnekas, kaimynas nebeištvėrė ir ėmė garsiai kvatoti. Prisijuokęs iki valios, figmedis pagaliau atsiliepė, gaudydamas kvapą:

—    Menkai tu, brolau, pažįsti žmogų, kad taip lengvabūdiškai apie jį sprendi! Jis toks gudrus ir sumanus, jog pasieks ir tavo neprieinamus vaisius. Prisirinkęs žalgų, lazdų ir akmenų, jis iš tavęs iškrės gyvastį, ne tik kaštonus. O kai jie nubyrės žemėn, ims juos trypti ir akmenimis traiškyti. Ir tavo išgirti gražuoliai kaip nuplikyti iššoks iš dygliuotų kevalų.

Truputį pamąstęs, užbaigai figmedis tarė:

–     Nuodėmė man būtų gamta skųstis. Visi man malonus ir atidus, sultingus mano vaisius tik rankomis skina, stengdamiesi jų nesutraiškyti ir nesumaigyti. Aš irgi nenoriu likti skolingas, džiuginu žmones skaniomis figomis.