POPIERIUS IR RAŠALAS

Ant rašomojo stalo gulėjo krūvelė vienodų švarių popieriaus lapų. Bet vienas jų kartą pasirodė esąs visas numargintas kableliais, brūkšneliais, kilputėmis, taškeliais... Matyt, kažkas, paėmęs plunksną ir padažęs į rašalą, išrašė lapą žodžiais ir apipiešė paveikslėliais.

– Kam tau reikėjo mane taip negirdėtai pažeminti? – įširdęs paklausė nuskriaustasis lapas ant stalo stovėjusią rašalinę. – Tavo nenuplaunamas rašalas sutepė visą mano baltumą ir amžiams sugadino popierių! Kam aš dabar toks būsiu reikalingas?

– Nesikrimsk! – maloniai atsakė rašalinė. – Tavęs niekas nenorėjo pažeminti ir visai ne sutepė, o tik užrašė, kas buvo reikalinga. Ir dabar tu nebe paprasta popieriaus skiautelė, o raštas. Dabar tu sergsti žmogaus mintį, čia tavo tikrasis pašaukimas ir didžioji vertė.

Geroji rašalinė pasirodė esanti teisi. Kartą, nukuopdamas rašomąjį stalą, žmogus pastebėjo netvarkingai paskleistus nuo laiko pageltusius lapus. Surinko juos ir jau buvo besviedžiąs į liepsnojantį židinį, tik staiga užmatė tą „suteptąjį" lapą. Išmetęs nuo tuščio buvimo sudulkėjusius popierius, šitą lapą žmogus rūpestingai įdėjo į stalčių, norėdamas išsaugoti jį kaip minties vaisių.

TITNAGAS IR SKILTUVAS

Gavęs kartą smarkų skiltuvo smūgį, titnagas pasipiktinęs paklausė skriaudiką:

—    Ko dabar taip šoki ant manęs? Aš tavęs nė pažint nepažįstu. Matyt, būsi mane su kuo kitu supainiojęs. Būk malonus, duok ramybę mano šonams. Aš niekam nedarau nieko pikta.

—    Neširsk be reikalo, bičiuli, – šypsodamasis atsakė jam skiltuvas. – Jeigu turėsi valandėlę kantrybės, greitai patirsi, kokį stebuklą aš iš tavęs išgausiu.

Šiuos žodžius girdėdamas, titnagas nurimo ir ėmė kantriai kęsti skiltuvo kirčius. Ir galiausiai tas iš jo išskėlė ugnį, mokančią daryti tikrus stebuklus. Taip titnagui pelnytai buvo atlyginta už kantrybę.

Ši pasaka tiems, kuriems pradžioje nesiseka mokslas. Bet jeigu prisisemsi kantrybės ir būsi uolus, tai pasėtoji žinių sėkla neabejotinai išleis gražius želmenis. Mokslo šaknys karčios, užtat vaisiai saldūs.

LIEŽUVIS IR DANTYS

Gyveno pasaulyje berniukas, rimtai sergantis liga, kuri retkarčiais vargina ir suaugusius, – jis be paliovos plepėjo, neturėdamas saiko.

—    Gyva bėda tas liežuvis, – murmėjo dantys. – Kada gi jis liausis, nurims bent valandėlei?

—     O kas jums darbo? – įžūliai atkirto liežuvis.– Kramtykit sau į sveikatą, ką jums pastumsiu, ir tylėkit. Ir baigtas kriukis! Tarp mūsų nieko bendra. Niekam neleisiu kištis į savo privačius reikalus, o tuo labiau lįsti su kvailais patarimais!

Ir vėl berniukas ėmė be atvangos plepėti kur reikia ir kur nereikia. Liežuvis jautėsi tiesiog devintame danguje, tardamas vis naujus gudrius žodžius, o įsigilinti į jų reikšmę nė nespėjo.

Bet kartą berniukas taip įsileido plepėti, kad nė pats nepajuto, kaip priėjo liepto galą. Stengdamasis išsisukti iš bėdos, jis leido liežuviui ištarti aiškų melą.. Tada dantys nebeištvėrė – trūko jų kantrybė. Jie staiga susispaudė ir skaudžiai sugnybo išsišokėlį melagį.

Liežuvis paraudo nuo prasisunkusio kraujo, o berniukas pravirko iš gėdos ir skausmo.

Nuo to laiko liežuvis elgiasi apdairiau bei atsargiau, o ir berniukas, prieš ištardamas kokį žodį, gerai pagalvoja.

SKUSTUVAS

Vienas kirpėjas turėjo reto grožio skustuvą, kuriam ir darbe niekas neprilygo. Kartą, kai dirbtuvėje nebuvo klientų, o ir pats kirpėjas kažin kur buvo išėjęs, sumanė skustuvas po pasaulį pasižvalgyti ir pats pasirodyti. Ištraukęs iš kriaunų tviskančius ašmenis nelyginant špagą iš makštų ir išdidžiai įsisprendęs, skaisčią pavasario dieną jis išėjo pasivaikščioti.

Nespėjo skustuvas peržengti slenksčio, o ryški saulė atsimušė į plieninius poliruotus ašmenis, ir namų sienomis ėmė šokinėti linksmi saulės zuikučiai. Apžilpintą dar nematyto reginio skustuvą pagavo toks neapsakomas džiaugsmas, kad jis pasikėlė į didžiausią puikybę.

—   Nejaugi po viso šito iškilnumo aš vėl turėčiau grįžti į kirpyklą? – sušuko skustuvas.– Nieku gyvu! Būčiau tikras paikšas, jeigu pražudyčiau savo gyvenimą, gramdydamas išmuilytus tų netašytų stuobrių skruostus ir pasmakres. Argi mano subtiliems ašmenims vieta pas barzdaskutį? Kur ten! Pasislėpsiu aš nuo jo jaukioje nuošalėje.

Nuo tos valandos skustuvas tartum skradžiai žemę prasmego.

Bėgo dienos. Užslinko lietingas ruduo. Vienišas ir liūdnas, bėglys nusprendė išeiti iš savanoriško kalėjimo ir pakvėpuoti grynu oru. Jis atsargiai iškėlė ašmenis iš kriaunų ir pasididžiuodamas apsižvalgė.

Bet o varge! Kas pasidarė? Ašmenys, andai buvę tokie glotnūs, pasidarė šiurkštūs, panašūs į surūdijusį pjūklą ir jau nebeatmušė saulės spindulių.

Suvokęs savo klaidą, skustuvas graudžiai pravirko:

—    Kodėl aš pasidaviau pagundai? Kaip mane tausojo ir puoselėjo gerasis kirpėjas! Kaip jis džiaugėsi ir didžiavosi mano darbu! O dabar, dieve brangus, kas iš manęs beliko: ašmenys pajuodo, atsišerpetojo, apsitraukė bjauriomis rūdimis. Aš žuvęs, niekas manęs nebeišgelbės!

Toks pat liūdnas likimas laukia kiekvieno, kuris apdovanotas talentu, bet, užuot ugdęs ir tobulinęs savo gabumus, ima puikuoti, gėrėtis savimi ir dykinėti. Kaip ir šis nelaimėlis skus­tuvas, toks žmogus po truputį netenka proto blaivumo bei aštrumo, darosi nebepaslankus, tingus, apauga tamsybės rūdimis, graužiančiomis kūną ir sielą.

LIEPSNA

Daugiau kaip mėnesį stiklių dirbtuvėje virė darbas, ir didžiulėje krosnyje negeso ugnis nei dieną, nei naktį. Daug gražių dirbinių sukūrė miklios rankos meistrų, kurie savo kvapu suteikdavo lydyto stiklo masei nuostabiausias formas.

Kartą šėlstanti krosnyje ugnis pastebėjo kažkurio meistro užmirštą degančią žvakę, įstatytą į masyvią bronzos žvakidę. Ugnį tuoj užvaldė nenugalimas troškimas praryti menką žvakės liepsnelę.

Ir štai iš po nuodėgulio šnypšdama išsprūdo mėlyna liepsna. Šastelėjusi į šalį ir išsilenkusi dūmtraukio, ji prasmuko pro siaurą krosniadangtės plyšį, šoko prie netoliese stovėjusios žvakės ir puolė ją godžiai ryti.

Besotė liepsna akimoju prarijo trapią žvakę. Bet, nenorėdama žūti drauge, bandė sugrįžti į gimtąją stichiją. Tačiau kad ir kaip šaukėsi savo seserų iš degančios krosnies pagalbos, kad ir kaip plakėsi, rangėsi agonijoje, niekaip neįstengė ištrūkti iš kibaus sutirpusio vaško glėbio.

Šaukdama, verkdama ir piktai šnypšdama, liepsna galiausiai užtroško ir pavirto aitriu dūmu.

O krosnyje dar ilgai spragsėjo malkos, šaudydamos spalvotas žiežirbas, sutartinai ir linksmai šoko raudoni liepsnos liežuviai.

VANDUO

Vanduo linksmai pliuškeno gimtojoje jūros stichijoje. Bet kartą jam šovė į galvą pašėlusi mintis pasiekti patį dangų.

Jis kreipėsi pagalbos į ugnį. Savo karšta liepsna ji pavertė vandenį smulkiausiais šilto garo lašelyčiais, kurie pasirodė esą lengvesni už orą.

Garas kaipmat ėmė veržtis aukštyn ir pasiekė toliausius bei šalčiausius oro sluoksnius. Atsidūrę aukščiau debesų, garo lašelyčiai taip sustiro, kad danties ant danties nebepataikė. Norėdami apšilti, jie smarkiai susiglaudė ir, pasidarę daug sunkesni už orą, čia pat krito į žemę kaip paprastas lietus.

Apimtas puikybės, vanduo iškilo ligi dangaus, bet buvo iš ten išvarytas. Ištroškusi žemė sugėrė lietų iki paskutinio lašo. Ir vanduo dar ilgai turėjo kęsti bausmę po žeme, kol vėl galėjo grįžti j jūrų platumas.

GEBENĖ

Už aukštos tvoros gebenė stangriai apsivijo apie gudobelės liemenį ir šakas. Bet, pasiekusi pačią viršūnę ir iš ten apsižvalgiusi, ji pamatė kitą tvorą anoje kelio pusėje.

—    Kaip norėčiau tenai persikraustyti! – sušuko gebenė.– Negi amžinai tupėsiu toje pačioje vietoje. Sakykit, kaip norit, o anoji tvora kur kas gražesnė ir aukštesnė už mūsų.

Nuo to meto pavydus augalas visai nebeteko ramybės. Jis vis leido ūglius ilgyn ir kasdien artinosi prie geidžiamo tikslo. Ir štai – ilgai laukta akimirka! Dar truputis pastangų, ir gebenė įsikibo į šakelę prie anos tvoros ir smarkiai apie ją apsivijo. Ji neapsakomai džiaugėsi ir didžiavosi pasiekusi pergalę.

Tačiau pavakare kelyje pasirodė vėlyvas praeivis. Sustabdytas netikėtos kliūties, jis nutraukė žalią gebenės pynę ir kaip niekam tikusį daiktą nusviedė į pakelės griovį.

MĖNULIS IR AUSTRĖ

Austrė be galo be krašto įsimylėjo mėnulį. Kaip užburta ji valandų valandas įsimylėjusiomis akimis žiūrėjo į nakties šviesulį.

Pasaloje lindįs rajus krabas pastebėjo, jog kas kartas iš debesų išplaukus mėnuliui, išsižiojėlė austrė atveria savo kriauklę, užmiršus viską pasaulyje. Ir jis nusprendė ją suėsti.

Vieną naktį, kai tik užtekėjo mėnulis ir austrė savo papratimu išsižiojusi įsispitrėjo į jį, krabas sugraibė žnyplėmis akmenuką ir nusitaikęs įmetė į kriauklę. Mėnesienos mylėtoja norėjo užkirsti savo perlamutrinio būsto duris, bet buvo per vėlu – vargšelei trukdė įmestasis akmenukas.

Panaši dalia laukia kiekvieno, nemokančio paslėpti savo asmeniškiausių jausmų. Svetimoms paslaptims stalgių akių ir ausų visada atsiras.

VORAS RAKTO SKYLUTĖJE

Apžiūrėjęs visą namą iš lauko ir iš vidaus, voras išsirinko sau jaukią vietelę rakto skylutėje.

Koks patogus ir saugus būstas! Voro čia niekas neužtiks. O jis, iškišęs galvą iš slėptuvės, ramiausiai stebės, kas dedasi aplinkui, pats nė kiek nerizikuodamas.

—    Nuo akmeninio slenksčio nutiesiu tinklą musėms,– ėmė samprotauti patenkintas voras,– tarp laiptų pakopų nutiesiu kitą, stipresnį,– bus riebiems vikšrams, o tarp durų sąvarų gudriai prispęsiu kilpų uodams...

Voras nesitvėrė džiaugsmu, puoselėdamas saldžias svajones. Rakto skylutė, iš visų pusių aptaisyta geležim, jam atrodė nepaimama tvirtovė, saugesnės prieglaudos jis tarėsi gyvenime nematęs.

Įsileidęs į svajas ir viliojančių ateities planų kūrimą, voras savo jautria ausim pagavo artėjančių žingsnių garsą. Būdamas iš prigimties atsargus, jis tuoj įlindo gilyn į savo slėptuvę.

Parėjęs namo, šeimininkas sužvangino raktų ryšulį, vieną išrinkęs įkišo į rakto skylutę ir... sutraiškė svajotoją.

VIKŠRAS

Prigludęs prie lapelio, vikšras susidomėjęs žiūrėjo, kaip kiti vabzdžiai dainuoja, šoka, šokinėja, eina lenkčių, skraido... Viskas aplinkui judėjo mirgėjo. O tik jis vienas, vargšelis, neturėjo balso, nemokėjo nei bėgti, nei skristi.

Jis įstengė tik per didžiausią vargą pašliaužti. Ir vikšrui, nerangiai (persliuogiančiam nuo lapo ant lapo, dingodavosi, kad jau keliaująs aplink žemę.

Ir vis tiek jis nesiskundė savo likimu ir niekam nepavydėjo suprasdamas, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Va jam, vikšrui, reikėjo išmokti verpti plonas šilko gijas ir paskui iš jų susisukti tvirtą namelį – kokoną.

Daug nešnekėdamas, vikšras rimtai kibo į darbą ir, atėjus laikui, pasijuto nuo galvos iki kojų esąs šiltame kokone.

—   O kas toliau? – paklausė jis, savo buveinėje atskirtas nuo viso pasaulio.

—   Viskam ateina laikas! – pasigirdo atsakymas.– Turėk truputį kantrybės ir pamatysi.

Kai atėjo laikas ir jis nubudo, jau nebebuvo tas pats nejudrus vikšras. Vikriai išsilaisvinęs iš kokono, jis nustebęs pamatė užaugusius dailius sparnelius, gausiai išmargintus ryškiomis spalvomis. Linksmai plastelėjęs sparneliais, jis pakilo lyg pūkas nuo lapo ir ištirpo melsvoje ūkanoje.

TEISINGUMAS

—    Nėra teisybės pasaulyje! – gailiai sucypė pelė, per stebuklą išsprūdusi iš žebenkšties nagų.

—    Kiek dar reikės kęsti neteisybę!  – pasipiktinusi sušuko žebenkštis, vos spėjusi nuo katės įsprukti į siaurą uoksą.

—                  Gyvenimo nebėra per tą savivalę! – miauktelėjo katė, šokdama ant aukštos tvoros ir neramiai dirsčiodama į apačioje vambrijantį kiemsargį šunį.

—    Nurimkit, bičiuliai! – tarė išmintinga pelėda, tupėdama narvelyje valstiečio kieme. – Jūsų nusiskundimai gyvenimu turi dalelę teisybės. Bet nejaugi teisybė tik kurio vieno iš jūsų?

Po šitų žodžių pelė pažvelgė iš urvelio, žebenkštis iškišo snukutį iš uokso, katė patogiau įsitaisė ant tvoros, o šuo pritūpė.

—    Teisingumas, – toliau šnekėjo pelėda, – yra aukščiausias gamtos įstatymas, palaikantis tarp visų žemės gyventojų protingą sandorą. Tam išmintingam įstatymui paklūsta visi žvėrys, paukščiai, žuvys ir net vabzdžiai. Žiūrėkite, kaip darniai gyvena ir triūsia bičių avilys.

Pelėda iš tikrųjų buvo teisi. Kam nors kartą yra tekę matyti avilį, tas žino, jog ten neribotą valdžią turi bičių motinėlė, išmintingai viską tvarkanti ir gausios bičių šeimos nariams teisingai paskirstanti pareigas. Vienų bičių svarbiausias rūpestis  – rinkti nektarą iš žiedų, kitų  – triūsti prie korių; vienos sergi avilį, nugena besarmates vapsvas ir kamanes, kitos tuo tarpu žiūri švaros. Yra bičių, kurios privalo globoti motinėlę, nesitraukdamos nuo jos nė per žingsnį. Kai valdovė pasensta, pačios stipriosios bitės rūpestingai ją nešioja ant savo pečių, o labiausiai patyrusios ir išmanančios ją gydo įvairiausiais vaistais. O jeigu nors viena bitė neatliktų savo priedermių, ji susilauktų neišvengiamos bausmės.

Gamta viską išmintingai numačiusi ir sutvarkiusi, kiekvienas turi dirbti savo darbą; toji išmintis  – aukščiausias gyvenimo teisingumas.

LAURAS, MIRTA IR KRIAUŠĖ

Kartą prie senos kerotos pušies sustojo du valstiečiai su kirviais už juostos.

—    Ei, kriauše!  – sušuko lauras.  – Sutik svečius!

O   valstiečiai tuo tarpu, pasispjaudę delnus, stvėrėsi kirvių ir sutartinai stojo kirsti medžio iš pat pašaknų.

—    Tai ko dabar nusvarinai galvelę?  – pašaipiai paklausė mirta. – Kur dingo tavo buvusioji puikybė?

–        Pasibaigė tavo dienelės, kriauše, – nesiliovė lauras. – Dabar tavo laja nebeužstos mums saulės.

Įveikdama skausmą, mirtinai sužeista kriaušė sukaupusi paskutines jėgas sušnabždėjo:

—   Jaučiu – atėjo man galas. Tik veltui judu džiūgaujat. Iš kur jūs, tamsuoliai, žinosit, kad valstiečiai nuneš mane į drožėjo dirbtuvę, ir nagingas meistras išskaptuos iš tvirto mano kamieno gražią statulą.

     Kriaušė neklydo, ir statula išėjo puikiausia. Žmonės be galo žavėjosi jos grožiu, rodė jai pagarbą, puošė laurų vainikais ir mirtų pynėmis. Tokia lauro ir mirtos dalia  – gyventi su nuolat aplaužytomis šakelėmis, kad būtų šlovinami žmogaus rankų kūriniai.

VORAS IR KAMANĖ

Užėjęs musių pamėgtą vietą, voras negaišuodamas ėmė spęsti kilpas. Atramoms išrinkęs dvi šakeles, jis skersai išilgai tarp jų ėmė pinti ploniausias sidabro gijas, kol nuaudė stiprų neregimą voratinklį. Baigęs darbą, voras pasislėpė po lapu.

Neilgai teko laukti. Viena smalsi muselė beregint pakliuvo į tinklą. Pajutęs besiblaškančią auką, voras kaipmat puolė iš slėptuvės ir sugriebė musę.

Netoliese gėlės žiedelyje plušo kamanė ir matė visas voro eibes. Jos dora, tauri širdis negalėjo pakęsti tokios niekingos klastos. Mostelėjusi sparneliais, ji rūsčiai suzvimbė, priskrido prie nedorėlio klastūno ir įsmeigė savo mirtiną gylį. Vargšės musės buvo išgelbėtos.

KAŠTONAS IR FIGMEDIS

Kartą kaštonas stebėdamasis žiūrėjo, kaip, įsilipęs į netoli augantį figmedį ir lenkdamas į save jo šakas, žmogus raškė prisirpusias figas. Matyt, figos buvo gardžios, nes ėmė jas kimštis už abiejų žandų, smarkiai darbuodamasis tvirtais dantimis.

—    Ar girdi, kaimyne, – kreipėsi kaštonas į figmedį, peikiamai kraipydamas galvą. – Kuo tu nusidėjai motinai gamtai, kad ji taip tave nuskriaudė? Pažiūrėk, kaip puikiai aš sudėtas! Matai, kaip gerai paslėpti ir apsaugoti skanūs mano vaisiai, – tavieji nė iš tolo negali jiems prilygti. Gamta nešykštėdama jais pasirūpino.

Didžiuoklis kaštonas švelniai pažvelgė į savo vaisius ir šnekėjo toliau:

—    Gamta juos apvilko plonais marškinėliais, paskui papuošė stipriomis liemenėmis su šilko pamušalu. Dar negana, jie suslėpti po tvirtais kevalais – po dygliuotais šarvais. Taigi matys žmogus mano kaštonus kaip savo ausis!

Girdėdamas tokias šnekas, kaimynas nebeištvėrė ir ėmė garsiai kvatoti. Prisijuokęs iki valios, figmedis pagaliau atsiliepė, gaudydamas kvapą:

—    Menkai tu, brolau, pažįsti žmogų, kad taip lengvabūdiškai apie jį sprendi! Jis toks gudrus ir sumanus, jog pasieks ir tavo neprieinamus vaisius. Prisirinkęs žalgų, lazdų ir akmenų, jis iš tavęs iškrės gyvastį, ne tik kaštonus. O kai jie nubyrės žemėn, ims juos trypti ir akmenimis traiškyti. Ir tavo išgirti gražuoliai kaip nuplikyti iššoks iš dygliuotų kevalų.

Truputį pamąstęs, užbaigai figmedis tarė:

–     Nuodėmė man būtų gamta skųstis. Visi man malonus ir atidus, sultingus mano vaisius tik rankomis skina, stengdamiesi jų nesutraiškyti ir nesumaigyti. Aš irgi nenoriu likti skolingas, džiuginu žmones skaniomis figomis.

DRUGELIS IR LIEPSNA

Plevendamas per vakaro sutemas ir mėgaudamasis vėsa, puošnus drugelis staiga užmatė toli degantį žiburėlį. Jis tuoj ėmė lėkti į šviesą, o atskridęs ėmė sukti ratus apie pastatytą ant palangės naktinę lempelę ir stebėdamasis ją apžiūrinėti. Gražumas nepažįstamosios!

Pasigėrėjęs kiek širdis geidžia, drugelis nusprendė susipažinti su skaisčia liepsnele ir pažaisti, kaip buvo pratęs žaisti sode su gėlėmis, supdamasis jų žieduose nelyginant sūpuoklėse. Nuplazdenęs truputį į šalį, jis staigiai apsigręžė ir praskrido pro pat lempelę, beveik liesdamas geltoną liepsnos liežuvėlį ir tartum kviesdamas jį pažaisti.

Staiga kažkas jam skaudžiai įgėlė ir mestelėjo aukštyn. Nutūpęs ant palangės prie lempelės, drugelis nustebo, kad neteko vienos letenėlės ir apsvilo sparnų kraštelius.

—     Čia dabar kas?  – nieko nesuprasdamas save klausė drugelis ir nerado atsakymo. Jis jokiu būdu netikėjo, kad toks žavus nekaltas žiburėlis galėjo padaryti jam pikta. Kiek atitokęs nuo sukrėtimo, drugelis vėl pakėlė sparnelius ir plastelėjo į viršų.Apsukęs keletą ratų apie degančią lempelę, jis ramiai nuskrido stačiai j liepsną, ketindamas joje pasisūpuoti, ir kaipmat įkrito į alyvą, kuria mito klastinga ugnelė.

—    Kokia vis dėlto tu žiauri!  – ištarė netekdamas jėgų drugelis.  – Aš tikėjausi sutiksiąs draugą, o įpuoliau į pražūtį. Per vėlai supratau, kokia tu pikta ir pavojinga! Brangiai man kainavo kvaila užgaida pažaisti su tavimi!

—    Vargšas drugeli! – atsakė jam liepsnelė – Argi aš kalta, kad esu ne gėlė, nutvieksta mienesienos, kaip tu buvai naiviai pamanęs! Mano paskirtis – šviesti žmonėms. O kas su ugnimi nemoka tinkamai elgtis, neišvengiamai nudega.

LIŪTAS

Mažyliai dar akli. Jie bejėgiškai šliaužioja tarp motinos liūtės letenų, nereginčiais snukučiais baksnoja šiltą jos pilvą, ieškodami skanaus pieno, ir nieko daugiau negirdi ir neklauso.

Nenorėdamas trukdyti savo bičiulei globoti kūdikius, išdidus liūtas iš atstumo stebėjo savo šeimyną.

Staiga jis krestelėjo karališkus karčius ir garsiai, pratisai suriaumojo.

Liūtukai tą pat mirksnį praregėjo, o visi kiti savanos gyventojai iš baimės išsislapstė.

Nelyginant rūstus liūto riaumojimas, pažadinęs liūtukus gyventi, išmintingų tėvų teisingas pagyrimas ar nupeikimas padeda atsiskleisti gėriui mūsų vaikuose. Tokiu pat būdu suaugusieji vaikus paakina mokslui ir rūpestingumui, išguidami iš jų kas bjauru ir nedora.

VORAS IR ČIURLYS

Tris kartus voras buvo ištempęs tarp medžių savo sidabrinį voratinklį, ir kas kartas, praskrisdamas pačia pažeme, patyčininkas čiurlys sparnu nudrėksdavo jo tinklą.

—    Kodėl tu trukdai man dirbti? – pasipiktinęs tarė voras.– Argi aš tau užkliūvu?

—    Tai kad tu įsikūnijusi klasta! – sučiulbėjo atsakydamas čiurlys.– O tavo nematomas voratinklis – mirtini spęstai vabzdžiams.

—    Argi tau, brolau, dera šitaip kalbėti,– nusistebėjo voras.– Kuo gi tu geresnis už mane? Ištisas dienas lakioji išžiojęs snapą ir čiumpi kur tik pasiekdamas tuos pačius musulėlius, dėl kurių čia dabar taip graudiniesi. Tu juos gaudai nelyginant žaisdamas. O aš plušu iš visų jėgų, verpiu plonus siūlus ir pinu iš jų nėrinius. O atpildas už stropumą ir dorą triūsą – grobis, įkliuvęs į tinklus.

Dažnas linkęs pasmerkti kitą, į pasaulį žiūrėdamas tik iš savo varpinės.

RIEŠUTMEDIS IR GUOBA

Riešutmedis išdidus lingavo šakas, berte nubertas dar neprinokusiais riešutais.

Pakėlęs akis, jis su nuostaba pamatė, kad šalia išaugęs medis su tiršta laja, bet ant jo šakų ničnieko nėra – vieni lapai.

—   Kas tau leido užstoti saulę ir trukdyti mano riešutams kaupti brandą? – rūsčiai paklausė riešutmedis.– Atsakyk! Kas tu toks?

—   Aš guoba,– droviai ir pagarbiai atsakė kaimynė.

—   Ak tu guoba, lapais apsigobus,– pamėgdžiojo nepatenkintas riešutmedis.– O kur tavo vaisiai? Ar tau ne gėda tuščiai augti ir kitiems kliudyti? Na palauk! Greitai pribręs mano riešutai, nukris į juodę žemę ir pradės augti. Tada mes drauge tave suvarysim į ožio ragą.

Ir iš tikrųjų riešutai užaugo puikiausi – visi kaip vienas. Bet kartą ėjo pro šalį kareiviai. Užmatę riešutmedį, godžiai supuolė prie jo, nudraskė visus riešutus ir aplaužė šakas.

Širdingoji guoba užjaučiamai pažvelgė į pritilusį kaimyną.

—   Vargšas riešutmedi! Be reikalo tu pranašavai man galą, o nenujautei, kad paties laukia skaudi dalia. Tavęs man dvigubai gaila, nes nukentėjai pats dėl savo vaisių.

Riešutmedis dar ilgai skurdo gydydamasis žaizdas, o geroji guoba toliau augo niekam nelinkėdama pikto nei pavydėdama.

VAIKŲ DĖKINGUMAS

Vieną rytą du seni kukučiai, patelė ir patinas, pajuto, kad jau nebepakils iš lizdo. Tankus valkius užtraukė jiems akis, nors danguje nesimatė nė debesėlio ir diena žadėjo būti saulėta. Bet jie abu regėjo vien tirštas miglas, o jokio daikto įžiūrėti negalėjo. Jie buvo seni ir bejėgiai. Jų sparnų ir uodegos plunksnos buvo nušiurusios ir aplūžinėjusios nelyginant sausos šakelės. Jėgos jų baigė sekti.

Senukai kukučiai nutarė nebekilti iš lizdo ir drauge laukti paskutinės valandos, kuri netruks ateiti.

Bet jie apsiriko, atėjo jų vaikai. Iš pradžių pasirodė vienas sūnus, šiaip sau lėkęs pro šalį. Jis pastebėjo, kad seni tėvai nesveikuoja ir sunku jiems vieniems, ir nuskrido pranešti ki­tiems broliams ir seserims.

Kai susirinko visi jauni kukučiai prie tėvo namų, vienas jų tarė:

—    Iš savo tėvų mes gavom didžiausią, neįkainojamą dovaną – gyvybę. Jie mus išmaitino ir užaugino, negailėdami nei jėgų, nei meilės. O dabar, kai abu serga, nebemato ir nebegali patys pramisti, šventa mūsų pareiga – juos gydyti ir slaugyti!

Po tų žodžių visi kaip vienas stojo prie darbo. Kas tuoj pat ėmė sukti naują, šiltesnį lizdą, kas išlėkė gaudyti musulėlių ir kirminukų, o dar kiti nuskrido į mišką.

Netrukus buvo baigtas naujas lizdas, ir vaikai atsargiai į jj perkėlė senus tėvus. Norėdami sušildyti, jie uždengė senukus savo sparnais, kaip kad perinti paukštė savo kūnu šildo dar neišskilusius paukštyčius. Paskui pagirdė tėvus šaltinio vandeniu, pamaitino ir atsargiai iškedeno susivėlusius pūkus ir senas trapias plunksnas.

Galiausiai parskrido iš miško paskutiniai kukučiai, nešdamiesi snape žolę, gydančią akis. Visi stojo gydyti ligonių stebuklingosios žolės sultimis. Bet šie sveiko pamažu, ir reikėjo didėlės kantrybės, reikėjo nuolat budėti pasikeičiant, kad tėvai nė valandėlės neliktų vieni.

Ir štai išaušo laiminga diena, kai tėvas ir motina atvėrė akis, apsižvalgė ir atpažino visus vaikus. Taip vaikų dėkingumas ir meilė išgydė tėvus, grąžino jiems regėjimą bei stiprybę.

ŠIRDIES ŠILUMA

Du jauni stručiai nesitvėrė sielvartu. Kas kartas, kai tik jie tūpdavo perėti, kiaušiniai suskildavo nuo jų kūno svorio.

Nebetekę vilties, jie nusprendė kreiptis patarimo į išmintingą, daug patyrusią strutę, gyvenusią kitame dykumos krašte.

Daug dienų ir naktų jiems teko bėgti, kol pasiekė tikslą.

—   Pagelbėk mums! – ėmė prašyti abu.– Paprotink mus, nelaimėlius, pamokyk, kaip reikia perėti! Kiek mes stengėmės, o vis tiek negalime susilaukti įpėdinių.

Atidžiai išklausiusi nelinksmos jų istorijos, išmintinga strutė atsakydama tarė:

—   Tai labai sunkus dalykas. Neužtenka norų ir pastangų, reikia dar kai ko.

—   O ko gi? – kartu sušuko abu stručiai.– Mes viską sutinkame daryti!

—   Jeigu taip, tai klausykite ir įsidėmėkite! Užvis svarbiausia – širdies šiluma. Jūs turite mylėti sudėtąjį kiaušinį, be perstojo juo rūpintis kaip didžiausia brangenybe. Tik jūsų širdies šiluma jame pažadins gyvybę.

Nešami vilties sparnų, stručiai grįžo atgal.

Kai kiaušinis jau buvo sudėtas, patinas ir patelė ėmė rūpestingai jį globoti, nenuleisdami akių, kupinų švelnumo ir meilės.

Taip praėjo daug dienų. Nuo nuolatinio būdravimo abu stručiai vos bepastovėjo. Bet jų tikėjimas, kantrybė ir pastangos sulaukė atpildo. Kartą kiaušinyje kažkas krustelėjo, lukštas sutraškėjo ir perskilo, o iš vidaus pažvelgė pūkuota mažo stručiuko galvutė.

LEONARDAS DA VINČIS – PASAKŲ KŪRĖJAS

Amžinai jaunas ir gražus kaip pavasaris pasakų pasaulis vienodai žavi vaikus ir suaugusius, o jautrus, išmintingas pasakų kūrėjas mums tampa geru bičiuliu. Su vienu iš jų dabar susitinkame pirmą kartą. Jo šlovės garsas ataidi per šimtmečius, nors ir ne pasakos jam pelnė pasaulinį vardą.

Dar mokyklos suole išmokstam su didžiausia pagarba tarti Leonardo da Vinčio vardą, tapusį legendiniu. Ne vienas šimtmetis mus skiria nuo to laiko, kai gyveno ir kūrė didysis italas. Jį pažįstam iš knygų ir filmų, skirtų jo gyvenimui, ir, suprantama, iš nedaugelio mus pasiekusių nemirtingų jo kūrinių – šiuos galima ant pirštų suskaičiuoti, panašiai kaip ir muziejus, kuriuose saugomos tos neįkainojamos vertybės, visos žmonijos turtas ir pasididžiavimas. Kažkas yra kartą pasakęs, jog stovint prieš Leonardo da Vinčio paveikslus, ypatingai lengva alsuoti. Šiems žodžiams pritars kiekvienas, turėjęs laimę nors kartą būti Leningrado Ermitaže ir tyliai pastovėti prieš dvi Leonardo da Vinčio madonas erdvioje salėje. Nors šių dviejų nedidelių paveikslų siužetai religiniai, jie stebina šviesia pasaulėjauta ir didžiu žmogiškumu.

Bet kuo čia dėtos pasakos? Toks klausimas gali kilti kiekvienam skaitytojui, paėmusiam į rankas šią knygą. Jeigu tokia knyga būtų pasirodžiusi Leonardui da Vinčiui gyvam esant, autoriaus amžininkams ji nebūtų sukėlusi jokios nuostabos, nes jie puikiai žinojo, kad garsusis dailininkas geba kaip kūdikis užsimiršęs žavėtis išmone, apdovanotas neišsenkančia kūrybine fantazija, yra patrauklus pasakotojas. Jo sukurtos pasakos bei alegorijos autoriui dar gyvam atnešė ne mažesnį garsą kaip paveikslai. Jis buvo laukiamas svečias, patrauklus pašnekovas kaip paprastam žmogui, taip ir aukštuomenei. Gaudyte gaudomas buvo kiekvienas jo žodis, o jo papasakotos smagios is­torijos ėjo iš lūpų j lūpas, kaip palikimas tėvo buvo perduodamos sūnui, senelio – anūkui. Net ir mūsų laikais Italijos kaimuose tebegyvi kai kurie pasakojimai, seniai tapę liaudies pasakomis, ir retas numano, kad jie sukurti paties Leonardo da Vinčio.

Visa tai pasaulis sužinojo palyginti neseniai. Ir nors laikas žiauriai pasielgė su didžiojo kūrėjo atminimu, vėlesnėms kartoms nepalikdamas net jo kapo, tačiau begalinių karų ir gaisrų ugnis stebuklingu būdu aplenkė neįkainojamus Leonardo da Vinčio rankraščius. Po visą pasaulį išsibarstęs turtingas jo rankraštinis palikimas dabar jau sukauptas į daiktą.

Tai daugiau kaip septyni tūkstančiai lapų, tankiai išmargintų smulkia rašysena. Dabar tikrai žinoma, kad garsusis meistras visą gyvenimą rašė užrašus. Ne, tai nebuvo toks dienoraštis kaip įprasta, tuo labiau kad autorius apie save čia beveik nekalba. Mus pasiekę rankraščiai veikiau atspindi milžinišką darbą, kurį nudirbo skvarbus protas, neturėjęs nė valandėlės atvangos. „Kaip geležis rūdija nenaudojama,– pasakyta tuose užrašuose,– kaip stovintis vanduo ima dvisti, lygiai taip ir žmogaus protas menksta nuo tinginystės ir dykinėjimo."

Leonardas da Vinčis savo užrašytas mintis pavydžiai saugojo nuo svetimos akies ir, matyt, turėjo rimtų priežasčių; kokių – galim tiktai spėlioti. Jis net sugalvojo slaptaraštį, kartais vieną eilutę įrašydavo į kitą, dažnai griebdavosi įmantrių grafinių ženklų ir simbolių. Paprastai rašydavo iš dešinės į kairę, taigi perskaityti galima tik prieš veidrodį. Ne viena tyrinėtojų karta kruopščiai nagrinėja, skaito užšifruotus įrašus, atskleidžia vis naujas šio genijaus daugiašakės veiklos puses ir iš tiesų fantastiškai plačius interesus.

Jis buvo savo amžiaus sūnus – rūstaus ir didaus amžiaus. Tai buvo laikas, kai tūkstantmečiu kurtas tvirtas feodalizmo rūmas su baudžiavine sankloda ir vergišku paklusimu religijai ėmė skeldėti. Tuo metu pradėjo klostytis naujos pasaulėžiūros pamatai ir brendo pasaulinės istorinės reikšmės perversmas. Leonardas da Vinčis buvo ne vien liudytojas, bet ir tikras dalyvis įvykių, atnešusių progresyvias permainas visuomeniniame gyvenime ir sukėlusių lūžį žmonių sąmonėje. Ne veltui Engelsas Leonardą da Vinčį pavadino vienu pirmųjų Renesanso epochos titanų, epochos, kurios bruožas – nenumaldomas pažinimo ir pasaulio užvaldymo troškulys. Pats Leonardo da Vinčio vardas tapo žmogaus genijaus universalumo simboliu.

Leonardas da Vinčis gimė 1452 m. balandžio 15 dieną nedideliame Toskanijos miestuke Vinčyje, glūdinčiame tarp Apeninų kalnų vakarinių atšakų. Jo tėvas buvo pasiturintis notaras, o motina paprasta valstietė.\Gražaus aukštakakčio berniuko, mėgstančio piešimą, lipdybą, muziką, matematiką, reti gabumai stebino plačią apylinkę, ir vietos valstiečiai kartkartėmis kreipdavosi į garbųjį Pjerą da Vinčį prašydami, kad jo sūnus jiems ką nors nupieštų.

Leonardas anksti pajuto potraukį gamtai. Kartais, užmiršęs triukšmingus berniukų žaidimus, jis nepailsdamas klajodavo po apylinkės laukus ir miškus, laipiojo po kalnus, klausydamasis nepažįstamų žemės balsų ir stengdamasis įminti akmenų, augalų ir žvėrių gyvenimo paslaptis. Dar vaikas būdamas suprato, kad į tiesą veda statūs laiptai, o pažinimo kelias begalinis. „Išmintis – patyrimo dukra",– mėgdavęs jis sakyti, o vėliau į užrašų knygelę, su kuria niekad nesiskirdavo, įrašė tokius žodžius: „Jaunystėje stenkis įgyti tai, kas metams bėgant tau galėtų padengti senatvės daromą nuostolį. Atmink, kad senatvės penas – išmintis, ir, kol esi jaunas, taip gyvenk, kad tavo senatvė nebūtų alkana".

Turėdamas 11 ar 12 melų, jis persikėlė su tėvu į Florenciją, kuri tais laikais garsėjo ne vien smarkiai augančia pramone, amatais, klestinčiais bankais ir prekyba, bet buvo ir vienas iš šviesiausių pasaulio kultūros centrų. Tas garsus miestas, plačiai išsiskleidęs žaliose abiejų Arno krantų kalvose, apstulbino jaunąjį Leonardą savo santūriu grožiu, rūmų ir šventovių didybe, daugiabalsiu aikščių triukšmu, pavėsingų sodų ir parkų žaluma. Jo nustebusioms akims atsivėrė kūrybos ir drąsaus minties polėkio pasaulis. Visam laikui jis išsaugos švelnų prieraišumą Florencijai, didžiuodamasis pasirašinės savo darbus: „Leonardas Florentietis“, tartum pabrėždamas ištikimybę paveldėtoms florentiškosios kultūros tradicijoms.

Tėvas atidavė berniuką į mokslus pas savo bičiulį Verokją, žinomą tapytoją ir skulptorių. Jo dirbtuvė teisėtai buvo laikoma geriausia dailės mokykla mieste, ir ją baigė nemažai talentingų meistrų. Garsusis dailininkas didžiai įvertino puikius savo mokinio gabumus, o kartą jam net pavedė užbaigti savo paveikslą „Kristaus krikštas", dabar esantį Uficių galerijoje Florencijoje. Jaunasis dailininkas kairėje paveikslo pusėje pirmame plane nutapė klūpantį angelą-jaunikaitį auksinėmis garbanomis. Jau šioje figūroje galima pastebėti tai, ką nauja įneš Leonardas da Vinčis į pasaulinę tapybą,– poetiškumą ir harmoniją. Jeigu tikėsim biografais, Verokjas, išvydęs savo mokinio darbą, buvęs taip sukrėstas jo meistriškumo, kad davęs įžadą nebeimti j rankas teptuko.

Ne vien tapyba buvo užvaldžiusi Leonardo da Vinčio mintis ir širdį, nors 1480 metais jis jau turėjo savo dirbtuvę ir negalėjo apsiginti nuo užsakovų. Tuo laikotarpiu jis suartėjo su daugeliu Florencijos mokslininkų. Ypač artimai susibičiuliavo su matematiku ir mechaniku dėl Poco Toskaneliu, kuris kreipėsi laišku į Kolumbą pirmosios jo ekspedicijos išvakarėse, išdėstė savo pažiūras ir mokslinius apskaičiavimus, patvirtinusius nuomonę, jog Vakaruose esama dar nežinomų žemių.

Savo menu pasiekęs visuotinį pripažinimą ir pavydėtiną laisvę, Leonardas da Vinčis pasinėrė į mokslus. Jis atmetė kaip nepriimtiną daugia­metį patyrimą viduramžių mokslininkų, praradusių tikėjimą realiu, jutiminiu pasauliu, ir patraukė dar niekieno nepramintu, savo keliu. Sunku rasti gamtos ir tiksliuosius mokslus, ku rių istorija nebūtų susijusi su jo vardu, kur jis nebūtų taręs naujo žodžio ar padaręs drąsių prielaidų, kurias vėliau patvirtino kiti įžymūs protai. Matematika ir mechanika, fizika ir astronomija, chemija ir geologija, geografija ir botanika, anatomija ir fiziologija – viskas vienodai domino jo skvarbų protą. Jis svajojo sukurti grandiozinę enciklopedinę sistemą „Gamtos dalykai", kuri apimtų visatą. Tačiau šis darbas pasirodė neįveikiamas netgi tokiam titanui, koks buvo Leonardas da Vinčis, nors jis ir yra sakęs: „Joks darbas manęs nenuvar­gina, nes pati gamta mane sukūrė tokį". Per savo gyvenimą jam pavyko susisteminti tik atskirų pažinimo šakų gausią medžiagą.

Leonardas da Vinčis bandė jėgas architektūroje, kurdamas drąsius miestų statybos planus; jis patobulino verpimo ratelį, tekinimo stakles ir kitus mechanizmus. Būdamas Venecijoje, susidomėjo povandeninio laivo idėja ir bemaž ją įgyvendino.

Galingas jo protas nesitenkino žeme, jį viliojo visatos erdvės. Leonardas da Vinčis kruopščiai studijavo paukščių skrydžio dėsnius, parašė specialų traktatą ir paliko savo išrasto sklandymo aparato brėžinius. Neatsitiktinai priešais Fiumičino tarptautinio aerouosto Romoje pastatą iškilusi didinga Leonardo da Vinčio statula – juk jis pirmasis išradėjas, ėmęsis praktiškai įgyvendinti amžiną žmonių svajonę skraidyti.

Teisybė, Leonardas da Vinčis pats kartais visai menkai vertindavo savo darbus: „aš panašus į žmogų, kuris dėl savo neturto atėjo į turgų paskutinis, kai visa, kas geriausia, jau išparduota, o kas liko – visų nučiupinėta ir atmesta į šalį kaip nebetinkama. Bet aš susirinksiu tuos likučius, susikrausiu j krepšį ir pasileisiu per neturtingus kaimus". Metams bėgant jo „krepšys" pilnėjo vis naujomis gė­rybėmis, o jis pats tebėjo savo keliu su per

sunkia našta ant pečių, svajodamas žmones padaryti laisvus ir laimingus.

Nors ir kokia didelė buvo jo, kaip tapytojo, kūrėjo ir erudito, šlovė, Leonardas da Vinčis atkakliai gilino savo žinias ir gyvenimo neįsivaizdavo be nuolatinių tyrinėjimų, sakydamas jog „kiekvienas, kuris imasi darbo, neturėda­mas reikiamų žinių, yra nelyginant jūreivis, išplaukęs į jūrą be vairo ir kompaso¹¹.

Leonardo da Vinčio amžininkai peikiamai žiūrėjo į jo mokslo bandymus, laikė tai įnoriu, prikišdavo meistrui, jog tas užmiršęs tapybos interesus. Tačiau tai nebuvo atsimetimas nuo dailės, o esmingai įsisąmonintas poreikis „algebra patikrinti harmoniją**, noras menui įkvėpti naujos gyvybės ir jį praturtinti tobulesnėmis raiškos priemonėmis. Pavyzdžiui, tyrinėdamas optiką, šviesos atspindėjimo ir lūžio dėsnius, Leonardas da Vinčis įsisavino švelnios tapybos manierą, pagrįstą prislopintų tonų gretinimu, sukūrė vadinamąjį „miglotų šviesšešė- lių“ metodą (sfumato), suteikusį nepakartojamo poetiškumo ir harmonijos jo šedevrams „Džokonda“ ir „Madona uolose". „Tapybos mokslu" jis pavadino savo veikalą, pabrėždamas paveiksluose atkurtos realybės objektyvų pobūdį.

Tačiau amžininkams daug kuo šis žmogus buvo nesuprantamas ir paslaptingas kaip ir mąsli šypsena jo Džokondos lūpose, pasidariusi savo meto simboliu. Norisi pridurti, kad ta šypsena, sukėlusi nemažai spėlionių ir prielaidų titanui, koks buvo Leonardas da Vinčis, nors jis ir yra sakęs: „Joks darbas manęs nenuvargina, nes pati gamta mane sukūrė tokį". Per savo gyvenimą jam pavyko susisteminti tik atskirų pažinimo šakų gausią medžiagą.

Leonardas da Vinčis bandė jėgas architektūroje, kurdamas drąsius miestų statybos planus; jis patobulino verpimo ratelį, tekinimo stakles ir kitus mechanizmus. Būdamas Venecijoje, susidomėjo povandeninio laivo idėja ir bemaž ją įgyvendino.

Galingas jo protas nesitenkino žeme, jį viliojo visatos erdvės. Leonardas da Vinčis kruopščiai studijavo paukščių skrydžio dėsnius, parašė specialų traktatą ir paliko savo išrasto sklandymo aparato brėžinius. Neatsitiktinai priešais Fiumičino tarptautinio aerouosto Romoje pastatą iškilusi didinga Leonardo da Vinčio statula – juk jis pirmasis išradėjas, ėmęsis praktiškai įgyvendinti amžiną žmonių svajonę skraidyti.

Teisybė, Leonardas da Vinčis pats kartais visai menkai vertindavo savo darbus: aš panašus į žmogų, kuris dėl savo neturto atėjo į turgų paskutinis, kai visa, kas geriausia, jau išparduota, o kas liko – visų nučiupinėta ir atmesta į šalį kaip nebetinkama. Bet aš susirinksiu tuos likučius, susikrausiu į krepšį ir pasileisiu per neturtingus kaimus". Metams bėgant jo „krepšys" pilnėjo vis naujomis gėrybėmis, o jis pats tebėjo savo keliu su per sunkia našta ant pečių, svajodamas žmones padaryti laisvus ir laimingus.

Nors ir kokia didelė buvo jo, kaip tapytojo, kūrėjo ir erudito, šlovė, Leonardas da Vinčis atkakliai gilino savo žinias ir gyvenimo neįsivaizdavo be nuolatinių tyrinėjimų, sakydamas jog „kiekvienas, kuris imasi darbo, neturėdamas reikiamų žinių, yra nelyginant jūreivis, išplaukęs į jūrą be vairo ir kompaso.

Leonardo da Vinčio amžininkai peikiamai žiūrėjo į jo mokslo bandymus, laikė tai įnoriu, prikišdavo meistrui, jog tas užmiršęs tapybos interesus. Tačiau tai nebuvo atsimetimas nuo dailės, o esmingai įsisąmonintas poreikis „algebra patikrinti harmoniją**, noras menui įkvėpti naujos gyvybės ir jį praturtinti tobulesnėmis raiškos priemonėmis. Pavyzdžiui, tyrinėdamas optiką, šviesos atspindėjimo ir lūžio dėsnius, Leonardas da Vinčis įsisavino švelnios tapybos manierą, pagrįstą prislopintų tonų gretinimu, sukūrė vadinamąjį „miglotų šviesšešė- lių“ metodą (sfumato), suteikusį nepakartojamo poetiškumo ir harmonijos jo šedevrams „Džokonda“ ir „Madona uolose**. „Tapybos mokslu** jis pavadino savo veikalą, pabrėždamas paveiksluose atkurtos realybės objektyvų pobūdį.

Tačiau amžininkams daug kuo šis žmogus buvo nesuprantamas ir paslaptingas kaip ir mąsli šypsena jo Džokondos lūpose, pasidariusi savo meto simboliu. Norisi pridurti, kad ta šypsena, sukėlusi nemažai spėlionių ir prielaidų, stebėtinai panaši į jo paties šypseną vėlyvojo periodo Turino autoportrete.) Leonardas da Vinčis kaip niekas kitas mokėjo įžvelgti ir įvertinti gyvenime tai, ko kiti nepastebėjo, o savo meno kūriniuose perdavė tokią vidinių būsenų įvairovę, jog ir lakiausia vaizduotė kartais pasijunta bejėgė įminti jo užmintas mįsles.

Pats Leonardas da Vinčis aplinkinių negniuždydavo proto pranašumu, mielai dalijosi patirtimi ir žiniomis, nes iš prigimties buvo dosnus ir kilniaširdis. Stebėtinai taktiškas bei malonus, pakantus trūkumams, jis mokėjo atleisti skriaudas, nors kartais ir skaudžiai jas išgyvendavo. žmones traukė prie jo lyg prie kokio burtininko, stulbinančio ir kerinčio dvasios galiomis bei grožiu. Ir išvaizdos jis buvo tikrai gražios: aukštas, dailaus stoto, taisyklingų bruožų veidas su garbanota rusva barzda. Vos tik jis pasirodydavo gatvėje, lydimas nuolatinės mokinių bei gerbėjų svitos, pabirdavo pro vartus žmonės, norėdami iš arčiau pasižiūrėti į tą didų vyrą. Jis buvo taip garbinamas, kad daugelis mėgdžiojo jo drabužių kirpimą, eigastį, kalbėseną. Leonardas da Vinčis prigimties buvo apdovanotas milžiniška jėga, lengvai galėdavo lankstyti pasagas ir geležies virbus. Nebuvo jam lygaus fechtuotojo, užsėdęs sutramdydavo aikštingiausią žirgą. Jis puikiai skambino liutnia ir bičiulių ratelyje mėgo improvizuoti, kurdavo muziką savo sonetams ir madrigalams, kurie, deja, neišliko. Jam prabilus kiti iškart nutildavo ir klausydavosi kerinčio jo balso. Matyt, ne veltui jis buvo vadinamas saldžiabalsiu Orfėjum.

Leonardo da Vinčio likimas, iš pradžių toks palankus, galiausiai susiklostė tragiškai. Baigiantis XV amžiui virš Italijos susitelkė audros debesys, pranašaujantys artėjančias nelaimes ir sukrėtimus. Pasibaigė šlovingoji istorija laisvų miestų-komunų, kurie buvo naujos pasaulėžiūros ir religijos pančių nebevaržomo meno lopšys. Respublikas visur pakeitė despotiška tironų valdžia. 1453 metais kritus Konstantinopoliui, buvo smarkiai pakirstas taikios prekybos ir amatų plėtojimasis stambiuosiuose Italijos miestuose. Lemiamas smūgis, po kurio jie ir nebeatsigavo, buvo Naujojo Pasaulio atradimas, nes svarbiausieji prekybos keliai iš Viduržemio jūros persikėlė į Atlantą. Tarpusavio karų draskoma Italija neilgai trukus tapo gardžiu kąsniu svetimšaliams užkariautojams.

Išsigelbėjimą iš kraštą užgriuvusių nelaimių Leonardas da Vinčis matė liaudies jėgų suvienijime. Savo įsitikinimus ir tikėjimą liaudimi, kaip savo likimo lėmėja, jis įkvėptai išreiškė freskoje „Paskutinė vakarienė", kuri yra Šventos Marijos Maloningosios vienuolyno, esančio netoli Milano, valgomajame. Nepaisydamas tradicinio šios scenos traktavimo kaip krikščioniško romumo pavyzdžio, didysis kūrėjas realistas čia rūsčiai pasmerkė išdavystę. Jam buvo nepriimtina romaus atlaidumo idėja sunkių išbandymų, tautos nelaimių metais, kai paperkami dų, stebėtinai panaši į jo paties šypseną vėlyvojo periodo Turino autoportrete.) Leonardas da Vinčis kaip niekas kitas mokėjo įžvelgti ir įvertinti gyvenime tai, ko kiti nepastebėjo, o savo meno kūriniuose perdavė tokią vidinių būsenų įvairovę, jog ir lakiausia vaizduotė kartais pasijunta bejėgė įminti jo užmintas mįsles.

Pats Leonardas da Vinčis aplinkinių negniuždydavo proto pranašumu, mielai dalijosi patirtimi ir žiniomis, nes iš prigimties buvo dosnus ir kilniaširdis. Stebėtinai taktiškas bei malonus, pakantus trūkumams, jis mokėjo atleisti skriaudas, nors kartais ir skaudžiai jas išgyvendavo. žmones traukė prie jo lyg prie kokio burtininko, stulbinančio ir kerinčio dvasios galiomis bei grožiu. Ir išvaizdos jis buvo tikrai gražios: aukštas, dailaus stoto, taisyklingų bruožų veidas su garbanota rusva barzda. Vos tik jis pasirodydavo gatvėje, lydimas nuolatinės mokinių bei gerbėjų svitos, pabirdavo pro vartus žmonės, norėdami iš arčiau pasižiūrėti į tą didų vyrą. Jis buvo taip garbinamas, kad daugelis mėgdžiojo jo drabužių kirpimą, eigastį, kalbėseną. Leonardas da Vinčis prigimties buvo apdovanotas milžiniška jėga, lengvai galėdavo lankstyti pasagas ir geležies virbus. Nebuvo jam lygaus fechtuotojo, užsėdęs sutramdydavo aikštingiausią žirgą. Jis puikiai skambino liutnia ir bičiulių ratelyje mėgo improvizuoti, kurdavo muziką savo sonetams ir madrigalams, kurie, deja, neišliko. Jam prabilus kiti iškart nutildavo ir klausydavosi kerinčio jo balso. Matyt, ne veltui jis buvo vadinamas saldžiabalsiu Orfėjum.

Leonardo da Vinčio likimas, iš pradžių toks palankus, galiausiai susiklostė tragiškai. Baigiantis XV amžiui virš Italijos susitelkė audros debesys, pranašaujantys artėjančias nelaimes ir sukrėtimus. Pasibaigė šlovingoji istorija laisvų miestų-komunų, kurie buvo naujos pasaulėžiūros ir religijos pančių nebevaržomo meno lopšys. Respublikas visur pakeitė despotiška tironų valdžia. 1453 metais kritus Konstantinopoliui, buvo smarkiai pakirstas taikios prekybos ir amatų plėtojimasis stambiuosiuose Italijos miestuose. Lemiamas smūgis, po kurio jie ir nebeatsigavo, buvo Naujojo Pasaulio atradimas, nes svarbiausieji prekybos keliai iš Viduržemio jūros persikėlė į Atlantą. Tarpu­savio karų draskoma Italija neilgai trukus tapo gardžiu kąsniu svetimšaliams užkariautojams.

Išsigelbėjimą iš kraštą užgriuvusių nelaimių Leonardas da Vinčis matė liaudies jėgų suvienijime. Savo įsitikinimus ir tikėjimą liaudimi, kaip savo likimo lėmėja, jis įkvėptai išreiškė freskoje „Paskutinė vakarienė", kuri yra Šventos Marijos Maloningosios vienuolyno, esančio netoli Milano, valgomajame. Nepaisydamas tradicinio šios scenos traktavimo kaip krikščioniško romumo pavyzdžio, didysis kūrėjas realistas čia rūsčiai pasmerkė išdavystę. Jam buvo nepriimtina romaus atlaidumo idėja sunkių išbandymų, tautos nelaimių metais, kai paperkami valdovai už trisdešimtį sidabrinių pardavinėjo nacionalinius interesus.

Leonardo da Vinčio idealai susiformavo visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo bangos, iš­kilusios Italijoje Renesanso laikais, viršūnėje. Jis stengėsi pasitelkti meną ir mokslą žmonių laimei kurti, bet jam pačiam buvo lemta išvysti, kaip dūžta jo šviesiosios viltys. Nusiminimo ir skausmo slegiamas, jis buvo priverstas klajoti po pasaulį ir veltui ieškoti, kad kas suprastų ir paremtų grandiozinius jo sumanymus, o gyvenimo saulėlydyje rado prieglobstį svetur, Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I pilyje.

Tačiau ir kaip blaškomas likimo, Leonardas da Vinčis niekada neišsižadėjo savo įsitikinimų. Tarpais net gali atrodyti, jog ne jis savo menu ir žiniomis tarnavo šio pasaulio galingiesiems, o jie visi stengėsi pasitarnauti didžiajam kūrėjui, įgyti jo palankumą. Nors ir kokie dosnūs jie buvo, Leonardas da Vinčis slopo pragaištingoje dvaro intrigų, paskalų, pavydo, pataikavimo atmosferoje. Kai jam pasi­darydavo ypatingai nyku, užsisklęsdavo ir išliedavo gėlą sąsiuvinių puslapiuose.

Didžiais darbais Leonardas da Vinčis nesusikrovė turtų, nors nepatyrė ir skurdo. Labiau už viską jis vertino laisvę ir tyrą sąžinę. Jis brangino praėjusių metų atminimą; saugojo savo piešinius ir rankraščius, labai mylėjo paveikslą „Džokonda“ ir nesiskyrė su juo beveik ligi mirties, vis dar jį šlifavo, stengdamasis pasiekti klasikinio išbaigtumo ir tobulumo. Iš neseniai Madride aptiktų rankraščių sužinota, kad Leonardas da Vinčis brangino savo biblioteką, turėjusią per šimtą tomų, kilnodamasis kartu gabeno ir knygas, laisvomis valandomis skaitydavo labiausiai vertinamus autorius. Šlovei ir turtams jis buvo abejingas, su panieka atsiliepdavo apie pinigus, kurie daugeliui užtemdo tikrąsias gyvenimo vertybes. „Turtuolis kad ir kaip išgarsėtų gyvendamas,– rašė jis,– su mirtim pranyksta be pėdsako. Kur kas didesnę šlovę žmogui atneša protas ir talentas negu jo susikrauti lobiai. Daugybė filosofų atstūmė niekingąjį auksą, nenorėdami juo teptis."

Kaip tikras pranašas Leonardas da Vinčis dar tik brėkštant XVI amžiui pramatė, kiek neapsakomų nelaimių ir kančių žmonėms atneš gryno išskaičiavimo ir pinigų viešpatija. „Fantastinėse pranašystėse“, ir dabar nepraradusiose aktualumo, jis smerkia aukso valdžią, ją vaizduodamas žiauria pabaisa, kuri nevengia „jokio nusikaltimo, niekšybės, išdavystės. Ji siundys žmogų prieš žmogų, sės nesantaiką, pavydą ir žiaurumą. O, siaubingas žvėrie!"

Leonardas da Vinčis buvo peržengęs šešiasdešimt metų, kai apsigyveno Klu pilyje netoli Prancūzijos miesto Ambuazo, kur buvo viena karaliaus rezidencijų. Sprendžiant iš vėlyvojo autoportreto, jis tada atrodė ne pagal amžių senas – klajonių ir kartėlio metai paliko pėdsaką. Tik akyse, kaip ir anksčiau, švietė giedra ir rami išmintis. Nors jį buvo ištikęs paralyžius ir nebejudėjo dešinė ranka, jis vis tebekūrė. Sis darbštuolis, kaip ir kadaise, keldavosi su pirmaisiais saulės spinduliais ir sėsdavo prie darbo stalo erdvioje menėje su paauksuotu plafonu, dideliu židiniu ir aukštais langais, už kurių plytėjo parkas ir vienodai gurgėjo Luara.

Jis mirė giedrą pavasario dieną, 1519 m. gegužės 2 d. Mačiusiųjų liudijimu, „visa jo esybė buvo taurios išminties įsikūnijimas". Savo paskutiniąją valandą Leonardas da Vinčis pasitiko narsiai ir oriai, tarytum patvirtindamas vieną pastarųjų savo sąsiuvinio įrašų: „Kaip diena, praleista išmintingai ir darbščiai, mus apdovanoja tykiu miegu, lygiai taip ir dorai nugyventas gyvenimas mums dovanoja ramią mirtį". O dar kartą prisimenam šiuos didžiojo žmogaus žodžius, skaitydami jo jaudinančią, kupiną giedro liūdesio legendą „Gulbė".

Prieš kokią dešimtį metų Leonardo da Vinčio pasakos ir legendos, daugiau kaip šimtas įvairių kūrinėlių, pirmąkart išvydo dienos šviesą atskiro leidinio pavidalu. Įsidėmėtina, kad šį gerą darbą padarė seniausia Florencijos leidykla „Džunti", kadaise naudojusis Leonardo da Vinčio tėvo, Pjero da Vinčio, notarinės kontoros paslaugomis. Šiandien ir mūsų skaitytojams atsirado galimybė susipažinti su šiais kūriniais.

Pasakos, legendos, smagios istorijėlės, sudėtos į šią knygą, nėra vienodos. Kai kuriose autoriaus mintis išreikšta nepaprastai aiškiai bei išsamiai, o kitos yra nelyginant piešinėliai iš natūros, būsimo „paveikslo" eskizas, ir čia mums pasitaiko maloni proga žvilgtelėti į didžiojo kūrėjo laboratoriją. Knygos visuma atskleidžia Leonardo da Vinčio, kaip pasakų ir alegorijų kūrėjo, savitumą.

Jo žingsnis į pasakų pasaulį nebuvo atsitiktinis. Tai visos jo minčių sanklodos, tyrinėjimų ir kryptingų interesų išdava.

„Menu, kartą pabudau savo lopšyje,– rašo jis atsiminimuose.– Man pasirodė, kad didelė paukštė sparnu pravėrė mano burną ir paglostė plunksnomis lūpas". Jei šis trumpas Leonardo da Vinčio įrašas nebūtų buvęs pirmasis jo kūdikystės atsiminimas, būtų galima jį laikyti kokios stebuklinės pasakos įžanga. Bet šioje knygoje beveik nepasitaiko stebuklų nei burtų, o su tradicinėmis pasakomis ją sieja vien jos herojai – žvėrys, paukščiai, žuvys, vabzdžiai, augalai, akmenys bei kiti negyvi daiktai, turintys kalbos dovaną ir sugebėjimą vertinti savo bei kitų poelgius, kurie nėmaž nesiskiria nuo žmonių poelgių.

Nors Leonardas da Vinčis aplinkui matė daug blogio, bjaurasties, žiaurumo ir neteisybės, bet į gyvūnų pasaulį savo kartėlio jis neperkelia. Jo pasakose net plėšrieji žvėrys bei paukščiai būna jautrūs bejėgiams ir bedaliams. Tikru kilnumu padvelkia iš tokių kūrinių, kaip „Šakalas ir dagiliukai", „Kilnumas", „Liūtas ir ėriukas". O drauge autorius nekenčia klastingų vorų, angių, krabų ir kitų padarų, kurie mas pažvelgti j vidų, bet nepamačiau nieko daugiau, tik juodžiausią tamsą. Tada mane apėmė prieštaringi jausmai: atsivėrusios bedugnės šiurpi baimė ir nepergalimas noras rasti kokį nors stebuklą begalinėje jos gilybėje".

Matome, kaip proto smalsumas ir žinių troškimas šiame žmoguje derinosi su pojūčiu, jog kai kurios pasaulio sandaros mįslės neįmenamos, ir tada reali gamta jo vaizduotėje susiklosto į fantastinius, pasakiškus pavidalus. Toks požiūris į pasaulį įkvėpė ne tik kurti pasakas, legendas bei „fantastines pranašystes". Jis ryšku ir daugybėje jo piešinių, kurie yra nelyginant grafinis pokalbis su gamta. Greta dailiausių jaunikaičių ir mergelių tuose piešiniuose rasi kirbines atgrasių veidų, kuriuos darko grimasos, sparnuotų drakonų ir pabaisų. Kartais Leonardas da Vinčis pasišaipo iš savo baimės, kaip kad pasakose „Baisus žvėris", „Liūtas ir gaidys", kartais jo fantazija kuria žiauraus basilisko, nemirtingo fenikso ar švelnaus bei ištikimo vienaragio paveikslus. Beje, Rafaelis šią legendą greičiausiai bus girdėjęs iš Leonardo da Vinčio lūpų. Romoje, Borgezės galerijoje, yra nutapytas įstabus portretas mergelės, ant kelių laikančios mažytį vienaragį – skaistybės, tyrumo simbolį.

Pasakų liaudiška išmintis, įdomumas ir demokratizmas patraukė Leonardą da Vinčį. Jos buvo jam tikra paspirtis, ieškant slapto raktelio į mįslingąjį „urvą“, kurį jis norėjo nutvieksti proto šviesa ir atspėti gamtos paslaptis.

Italų literatūroje Leonardas da Vinčis užima reikšmingą vietą, o jo pasakos ir legendos yra savitas reiškinys Renesanso epochos kultūroje. Jis pats niekad nesiekė rašytojo laurų, kukliai sakydamasis „neišmanąs literatūros". Tačiau ilgus metus jis sudarinėjo aiškinamąjį toskaniečių tarmės, kurios pagrindu susiformavusi literatūrinė italų kalba, žodyną. Savo mintis dėstydamas, Leonardas da Vinčis nesinaudojo išlavinta lotynų kalba, kaip kad tais laikais buvo pratę daryti eruditai. Jis labai vertino vaizdingą valstiečių šnektą ir, ne per daug paisydamas rašybos, su meile rinko taiklius žodžius bei posakius.

Savo pasakas Leonardas da Vinčis ėmė iš gyvenimo – to „didžiojo mokytojo, iš kurio randa ko pasimokyti net rašytojai".

Aleksandras Machovas 

Iš knygos „Leonardas da Vinčis, Pasakos, legendos, alegorijos“, 1986