POPIERIUS IR RAŠALAS

Ant rašomojo stalo gulėjo krūvelė vienodų švarių popieriaus lapų. Bet vienas jų kartą pasirodė esąs visas numargintas kableliais, brūkšneliais, kilputėmis, taškeliais... Matyt, kažkas, paėmęs plunksną ir padažęs į rašalą, išrašė lapą žodžiais ir apipiešė paveikslėliais.

– Kam tau reikėjo mane taip negirdėtai pažeminti? – įširdęs paklausė nuskriaustasis lapas ant stalo stovėjusią rašalinę. – Tavo nenuplaunamas rašalas sutepė visą mano baltumą ir amžiams sugadino popierių! Kam aš dabar toks būsiu reikalingas?

– Nesikrimsk! – maloniai atsakė rašalinė. – Tavęs niekas nenorėjo pažeminti ir visai ne sutepė, o tik užrašė, kas buvo reikalinga. Ir dabar tu nebe paprasta popieriaus skiautelė, o raštas. Dabar tu sergsti žmogaus mintį, čia tavo tikrasis pašaukimas ir didžioji vertė.

Geroji rašalinė pasirodė esanti teisi. Kartą, nukuopdamas rašomąjį stalą, žmogus pastebėjo netvarkingai paskleistus nuo laiko pageltusius lapus. Surinko juos ir jau buvo besviedžiąs į liepsnojantį židinį, tik staiga užmatė tą „suteptąjį" lapą. Išmetęs nuo tuščio buvimo sudulkėjusius popierius, šitą lapą žmogus rūpestingai įdėjo į stalčių, norėdamas išsaugoti jį kaip minties vaisių.

TITNAGAS IR SKILTUVAS

Gavęs kartą smarkų skiltuvo smūgį, titnagas pasipiktinęs paklausė skriaudiką:

—    Ko dabar taip šoki ant manęs? Aš tavęs nė pažint nepažįstu. Matyt, būsi mane su kuo kitu supainiojęs. Būk malonus, duok ramybę mano šonams. Aš niekam nedarau nieko pikta.

—    Neširsk be reikalo, bičiuli, – šypsodamasis atsakė jam skiltuvas. – Jeigu turėsi valandėlę kantrybės, greitai patirsi, kokį stebuklą aš iš tavęs išgausiu.

Šiuos žodžius girdėdamas, titnagas nurimo ir ėmė kantriai kęsti skiltuvo kirčius. Ir galiausiai tas iš jo išskėlė ugnį, mokančią daryti tikrus stebuklus. Taip titnagui pelnytai buvo atlyginta už kantrybę.

Ši pasaka tiems, kuriems pradžioje nesiseka mokslas. Bet jeigu prisisemsi kantrybės ir būsi uolus, tai pasėtoji žinių sėkla neabejotinai išleis gražius želmenis. Mokslo šaknys karčios, užtat vaisiai saldūs.

LIEŽUVIS IR DANTYS

Gyveno pasaulyje berniukas, rimtai sergantis liga, kuri retkarčiais vargina ir suaugusius, – jis be paliovos plepėjo, neturėdamas saiko.

—    Gyva bėda tas liežuvis, – murmėjo dantys. – Kada gi jis liausis, nurims bent valandėlei?

—     O kas jums darbo? – įžūliai atkirto liežuvis.– Kramtykit sau į sveikatą, ką jums pastumsiu, ir tylėkit. Ir baigtas kriukis! Tarp mūsų nieko bendra. Niekam neleisiu kištis į savo privačius reikalus, o tuo labiau lįsti su kvailais patarimais!

Ir vėl berniukas ėmė be atvangos plepėti kur reikia ir kur nereikia. Liežuvis jautėsi tiesiog devintame danguje, tardamas vis naujus gudrius žodžius, o įsigilinti į jų reikšmę nė nespėjo.

Bet kartą berniukas taip įsileido plepėti, kad nė pats nepajuto, kaip priėjo liepto galą. Stengdamasis išsisukti iš bėdos, jis leido liežuviui ištarti aiškų melą.. Tada dantys nebeištvėrė – trūko jų kantrybė. Jie staiga susispaudė ir skaudžiai sugnybo išsišokėlį melagį.

Liežuvis paraudo nuo prasisunkusio kraujo, o berniukas pravirko iš gėdos ir skausmo.

Nuo to laiko liežuvis elgiasi apdairiau bei atsargiau, o ir berniukas, prieš ištardamas kokį žodį, gerai pagalvoja.

SKUSTUVAS

Vienas kirpėjas turėjo reto grožio skustuvą, kuriam ir darbe niekas neprilygo. Kartą, kai dirbtuvėje nebuvo klientų, o ir pats kirpėjas kažin kur buvo išėjęs, sumanė skustuvas po pasaulį pasižvalgyti ir pats pasirodyti. Ištraukęs iš kriaunų tviskančius ašmenis nelyginant špagą iš makštų ir išdidžiai įsisprendęs, skaisčią pavasario dieną jis išėjo pasivaikščioti.

Nespėjo skustuvas peržengti slenksčio, o ryški saulė atsimušė į plieninius poliruotus ašmenis, ir namų sienomis ėmė šokinėti linksmi saulės zuikučiai. Apžilpintą dar nematyto reginio skustuvą pagavo toks neapsakomas džiaugsmas, kad jis pasikėlė į didžiausią puikybę.

—   Nejaugi po viso šito iškilnumo aš vėl turėčiau grįžti į kirpyklą? – sušuko skustuvas.– Nieku gyvu! Būčiau tikras paikšas, jeigu pražudyčiau savo gyvenimą, gramdydamas išmuilytus tų netašytų stuobrių skruostus ir pasmakres. Argi mano subtiliems ašmenims vieta pas barzdaskutį? Kur ten! Pasislėpsiu aš nuo jo jaukioje nuošalėje.

Nuo tos valandos skustuvas tartum skradžiai žemę prasmego.

Bėgo dienos. Užslinko lietingas ruduo. Vienišas ir liūdnas, bėglys nusprendė išeiti iš savanoriško kalėjimo ir pakvėpuoti grynu oru. Jis atsargiai iškėlė ašmenis iš kriaunų ir pasididžiuodamas apsižvalgė.

Bet o varge! Kas pasidarė? Ašmenys, andai buvę tokie glotnūs, pasidarė šiurkštūs, panašūs į surūdijusį pjūklą ir jau nebeatmušė saulės spindulių.

Suvokęs savo klaidą, skustuvas graudžiai pravirko:

—    Kodėl aš pasidaviau pagundai? Kaip mane tausojo ir puoselėjo gerasis kirpėjas! Kaip jis džiaugėsi ir didžiavosi mano darbu! O dabar, dieve brangus, kas iš manęs beliko: ašmenys pajuodo, atsišerpetojo, apsitraukė bjauriomis rūdimis. Aš žuvęs, niekas manęs nebeišgelbės!

Toks pat liūdnas likimas laukia kiekvieno, kuris apdovanotas talentu, bet, užuot ugdęs ir tobulinęs savo gabumus, ima puikuoti, gėrėtis savimi ir dykinėti. Kaip ir šis nelaimėlis skus­tuvas, toks žmogus po truputį netenka proto blaivumo bei aštrumo, darosi nebepaslankus, tingus, apauga tamsybės rūdimis, graužiančiomis kūną ir sielą.

LIEPSNA

Daugiau kaip mėnesį stiklių dirbtuvėje virė darbas, ir didžiulėje krosnyje negeso ugnis nei dieną, nei naktį. Daug gražių dirbinių sukūrė miklios rankos meistrų, kurie savo kvapu suteikdavo lydyto stiklo masei nuostabiausias formas.

Kartą šėlstanti krosnyje ugnis pastebėjo kažkurio meistro užmirštą degančią žvakę, įstatytą į masyvią bronzos žvakidę. Ugnį tuoj užvaldė nenugalimas troškimas praryti menką žvakės liepsnelę.

Ir štai iš po nuodėgulio šnypšdama išsprūdo mėlyna liepsna. Šastelėjusi į šalį ir išsilenkusi dūmtraukio, ji prasmuko pro siaurą krosniadangtės plyšį, šoko prie netoliese stovėjusios žvakės ir puolė ją godžiai ryti.

Besotė liepsna akimoju prarijo trapią žvakę. Bet, nenorėdama žūti drauge, bandė sugrįžti į gimtąją stichiją. Tačiau kad ir kaip šaukėsi savo seserų iš degančios krosnies pagalbos, kad ir kaip plakėsi, rangėsi agonijoje, niekaip neįstengė ištrūkti iš kibaus sutirpusio vaško glėbio.

Šaukdama, verkdama ir piktai šnypšdama, liepsna galiausiai užtroško ir pavirto aitriu dūmu.

O krosnyje dar ilgai spragsėjo malkos, šaudydamos spalvotas žiežirbas, sutartinai ir linksmai šoko raudoni liepsnos liežuviai.

VANDUO

Vanduo linksmai pliuškeno gimtojoje jūros stichijoje. Bet kartą jam šovė į galvą pašėlusi mintis pasiekti patį dangų.

Jis kreipėsi pagalbos į ugnį. Savo karšta liepsna ji pavertė vandenį smulkiausiais šilto garo lašelyčiais, kurie pasirodė esą lengvesni už orą.

Garas kaipmat ėmė veržtis aukštyn ir pasiekė toliausius bei šalčiausius oro sluoksnius. Atsidūrę aukščiau debesų, garo lašelyčiai taip sustiro, kad danties ant danties nebepataikė. Norėdami apšilti, jie smarkiai susiglaudė ir, pasidarę daug sunkesni už orą, čia pat krito į žemę kaip paprastas lietus.

Apimtas puikybės, vanduo iškilo ligi dangaus, bet buvo iš ten išvarytas. Ištroškusi žemė sugėrė lietų iki paskutinio lašo. Ir vanduo dar ilgai turėjo kęsti bausmę po žeme, kol vėl galėjo grįžti j jūrų platumas.

GEBENĖ

Už aukštos tvoros gebenė stangriai apsivijo apie gudobelės liemenį ir šakas. Bet, pasiekusi pačią viršūnę ir iš ten apsižvalgiusi, ji pamatė kitą tvorą anoje kelio pusėje.

—    Kaip norėčiau tenai persikraustyti! – sušuko gebenė.– Negi amžinai tupėsiu toje pačioje vietoje. Sakykit, kaip norit, o anoji tvora kur kas gražesnė ir aukštesnė už mūsų.

Nuo to meto pavydus augalas visai nebeteko ramybės. Jis vis leido ūglius ilgyn ir kasdien artinosi prie geidžiamo tikslo. Ir štai – ilgai laukta akimirka! Dar truputis pastangų, ir gebenė įsikibo į šakelę prie anos tvoros ir smarkiai apie ją apsivijo. Ji neapsakomai džiaugėsi ir didžiavosi pasiekusi pergalę.

Tačiau pavakare kelyje pasirodė vėlyvas praeivis. Sustabdytas netikėtos kliūties, jis nutraukė žalią gebenės pynę ir kaip niekam tikusį daiktą nusviedė į pakelės griovį.